Lygiai prieš šimtą metų – 1924 m. sausio pabaigoje – pasirodė Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pirmasis sąsiuvinis. Tai svarbiausias kalbininko gyvenimo darbas. Tą svarbą pabrėžė ir pats žodyno sudarytojas įvade pridėtoje autobiografijoje, kuri buvo kartu ir žodyno istorija, nes jam Būga medžiagą kaupė visą gyvenimą. Būgos žodyno pasirodymas buvo reikšmingas įvykis ne tik lietuvių leksikografijai, bet ir apskritai kalbos mokslui.

Vilija SAKALAUSKIENĖ, Lietuvių kalbos institutas

PASAULIOLIETUVIS.LT

Būga, nuo jaunų dienų pamėgęs žodynininko darbą, turėjo susidaręs savo nuomonę, kokį lietuvių kalbos žodyną (žr. 1 pav.) reikėtų išleisti. Jau tada kalbininkas suprato, kad kiekvienos tautos žodynas turėtų būti veidrodis, kuriame būtų matyti visas tautos veidas (Būga 1924: 464). Kadangi jis daugiau domėjosi moksliniais teoriniais kalbos tyrinėjimais negu praktiniais jos dalykais, jam ir žodynas daugiau rūpėjo kaip mokslinis veikalas (Tolutienė 1961: 262). Išimtinai mokslinį Būgos požiūrį į leksiką lėmė baigiamas leisti Jano Karlovičiaus lenkų kalbos žodynas.

Būga nuolat pabrėždavo, kad jo rengiamas žodynas yra ne rašomosios kalbos žodynas. Kalbininkas tenorėjęs duoti medžiagos, kuria būtų galima pasinaudoti rašomosios kalbos žodynui. Pasak jo, „Lietuvių kalbos žodynas“ yra skubos darbo vaisius, todėl jame nereikėtų ieškoti tobulumo ir nuoseklumo. Tegul jis padės rinkti medžiagą tikrajam žodynui (Būga 1924: 465). Žodynininkas puikiai suprato, kad visuomenei, mokyklai reikia praktinio žodyno, o kalbininkams – mokslinio. Todėl, be didžiojo žodyno, Būga rengė ir, kaip pats rašė, mažytį (600-800 psl.) žodyną, kurį sudaryti ėmėsi jo prižiūrimi Antanas Vireliūnas ir Adomas Varnas.

Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ sandara. Kaip ir dera, žodyną[1] K. Būga pradėjo įvadu[2], kuriame trumpai prisistatė, paaiškino, kaip jis tapo žodyno rengėju, kaip buvo renkama medžiaga ir kaip redaguojami žodynai. Glaustai išdėstė savo autobiografiją ir kelią žodyno link. Į žodyną kalbininkas įtraukė spausdintų ir rankraštinių žodynų, XVI–XVIII amžiaus raštų, tautosakos rinkinių žodžių. Įvade paminėjo, kokių raštų nepanaudojo. Būgos žodynas apėmė visų lietuviškų spausdintų šaltinių ir liaudies šnekamosios kalbos medžiagą, teikė semantinių, etimologinių, kalbos istorijos, dialektologijos ir pan. duomenų (žr. 2, 3 pav.). Žodyne gausiai panaudoti Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus raštų žodžiai, vietų vardai[3] ir žmonių pavardės. Redaktorius apgailestavo, kad liko dar daug medžiagos žodynui nepanaudota, nes Kaune negalėjo įsigyti žodynui svarbių raštų.

Dar vienas Būgos žodyno išskirtinis bruožas – jame įdėti ir nesami lietuvių kalboje žodžiai, kurie buvo paplitę lingvistinėje literatūroje dėl senųjų raštų korektūros klaidų, neteisingo atstatymo ir pan. Apie žodyno sandarą Būga rašė, kad žodyną sudaro ne visi lietuvių rašomosios ir šnekamosios kalbos žodžiai ir net ne visi raštų žodžiai. Pats žodyno autorius teigė, kad žodynui labiau tiktų ne žodyno, o žodyno medžiagos vardas (Būga 1924: VI), dėl sistemiškumo trūkumo kritiškai vertino žodyno sandarą, nes medžiaga rinkta priešokiais, atsitiktinai, be specialaus žodyno plano. Todėl darbas turėjo ir daug spragų.

2, 3 pav. Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ puslapiai

Žodžiai Būgos žodyne buvo rikiuojami abėcėliškai. Kiekvienam žodžiui skiriamas atskiras straipsnis. Kur tik buvo galima, nurodyta žodžių kilmė ir daryba. Pavyzdžiui, žodžio akis straipsnis užima keturis žodyno teksto puslapius. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir su antraštiniu žodžiu susiję frazeologizmai: iš akies traukta, akį nuleisti, krislas akyje, mįslės. Atskirai duodama žodžio gramatinių formų istorija ir žodžio paplitimas tarmėse bei žodžio etimologija.

Deminutyvus, prie kurių buvo pažyma dem., Būga taip pat pateikė atskirais straipsniais: adatėlė, adynėlė, akytė, akmenukas, akminėlis, alyvėlė ir kt. Žodyne atskirais straipsniais išdėstyti homonimai: aikštis ‘aistra’[4] ir aikštis ‘toks oras (sausra, giedra)’, ailė ‘lazdelė tinklui prismeigti, kad nenuplauktų’ ir ailė ‘eilė’. Daiktavardžių giminė nurodoma ne visada, o tik tais atvejais, kai iš straipsnio medžiagos ji neaiški. Pavyzdžiui, prie žodžio akysopis nurodoma vyriškoji giminė (santrumpa v.) ir kilmininko linksnio galūnė –pio. Žodžių, kurie giminiški latvių ar prūsų kalbai, sakinių pabaigoje redaktorius pateikė atitikmenis latvių (La., la.) arba prūsų (Pr., pr.) kalbomis. Neretai žodyno straipsniuose įsileista į gramatikos dalykus. Pasak Janio Endzelyno[5], taip atsitiko todėl, kad Būga pirmiausia turėjęs parengti žodyną, o ne gramatiką. Todėl žodynu norėjęs bent iš dalies atlyginti gramatikos trūkumą. Su tuo susijęs ir paaiškinimas, kodėl Būga žodyne pirmiausia paskelbė studijas apie kirtį ir priegaidę, baltų kalbas.

Antraštinių žodžių reikšmes Būga aiškino ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, rusų, lenkų, lotynų ir kt. kalbomis. Kalbininkas buvo nuolat spaudžiamas žodyno rašymą skubinti, todėl žodžiai buvo aiškinami šaltinio kalba. Visi iliustracinių sakinių žodžiai sukirčiuoti; nekirčiuotos tik senųjų raštų citatos. Žodyno įvade pateiktas nemažas santrumpų ir ženklų sąrašas.

Būga prie žodyno dirbo labai daug ir tam darbui skyrė visas jėgas, manydamas, kad šis žodynas turės būti pagrindinis leksikografinis lietuvių kalbos veikalas. Pirmas žodyno sąsiuvinis baigėsi žodžiu ančtraukas ‘apmušalas, kailinių viršus’.

Žodyno rašymo pradžia. 1920 m. rudenį Švietimo ministerija pakvietė K. Būgą į Kauną ir pavedė organizuoti lietuvių kalbos žodyno redagavimą ir leidimą. Grįždamas į Lietuvą[6] Būga Tomsko universiteto bibliotekai paliko daug savo darbui reikalingų knygų, pasiėmė tik lietuviškų žodžių prirašytus mažų lapelių ryšulius – būsimojo žodyno kartoteką (per keliolika metų jau buvo sukaupta apie 150 tūkst.). Būga laiškuose J. O. Širvydui sielvartavo, kad Lietuvoje negali rasti daugelio taip reikalingų veikalų (Jono Basanavičiaus pasakų, Simono Daukanto darbų, Antano Lalio lietuvių-anglų kalbos žodyno ir kt.). Tuos veikalus Žodyno redakcija galėjo gauti tik JAV lietuvių padedama.

1923 m. gegužės 13 d. pradėtas rašyti žodyno tekstas. Įtemptai dirbdamas Būga per devynis mėnesius prirašė 53 sąsiuvinius (po 11 psl.). Žodyną planavo apie 8 ar 10 tūkst. puslapių. Kartu ketino leisti du žodynus – mokslinį ir praktinį. Be to, per tą laiką parašė kelias dideles studijas, iš kurių dvi pateikė kaip žodyno įvadą. 1923 m. rugsėjį pirmasis žodyno sąsiuvinis jau buvo spaustuvėje, Švietimo ministerijos sprendimu jis turėjo pasirodyti vos 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Per laiškus bičiuliams į JAV Būga ragino Amerikos lietuvius kuo greičiau užsisakyti žodyną, kad nepritrūktų egzempliorių[7].

Kartoteka, žodžių rinkimo vietos, talkininkai. Medžiagos žodynui rinkimas prasidėjo dar Būgos ankstyvojoje jaunystėje ir nenutrūko per visą jo gyvenimą. Ši veikla ėjo kartu su studijomis ir mokslo darbais. 1902 m. jaunas Būga pradėjo kaupti medžiagą kortelėmis. Šie metai ir laikomi didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos pradžia. Iš pradžių kalbininkas žodynui medžiagą rinko iš gyvosios kalbos (tarmių) ir literatūros. Nors medžiagos žodynui buvo prisirinkęs nemažai, bet toli gražu, kaip pats rašė, ne iš visų reikalingų šaltinių. Dirbdamas prie žodyno kalbininkas suprato, kad „gero ir tobulo žodyno parašyti vienas žmogus negali. Žodyno darbas, mat, reikalingas yra talkininkų“ (Būga 1924, 1 sąs viršelis).

Kai buvo sudaryta žodyno redakcija, K. Būga pakvietė į talką savo ankstesnius pagalbininkus. Redaguodamas Antano Juškos žodyną, Būga pririnko daug žodžių ir būsimam „Lietuvių kalbos žodynui“. Žodyno įvade rašė, kad turėjo būrį talkininkų: Joną Jablonskį, Feliksą Sragį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Joną Murką, Stasį Naginską, Antaną Vireliūną ir kt. Tikrindamas A. Juškos žodyno medžiagą, Būga lankydavosi Vilniuje, Kaune, Naumiestyje, Virbalyje, Marcinkonyse, Mosėdyje, Laižuvoje, Plungėje. Daug medžiagos buvo surinkęs iš savo tėviškės (Dusetų) apylinkių.

Kartotekai papildyti Švietimo ministerija nupirko kalbininkų Stasio Dabušio (38 tūkst.) ir Antano Vireliūno (16 tūkst.) žodžių rinkinius, be to, nusirašyta žodžių iš Jono Jablonskio rinkinių (apie 10 tūkst. kortelių). Bet ir to nepakako. Būga kreipėsi į visuomenę ragindamas užrašinėti tarmių žodžius, vaizdingus pasakymus ir siųsti žodyno redakcijai. Su moksleiviais žodžius ėmė rinkti panevėžiškiai mokytojai Jurgis Elisonas ir Matas Grigonis. Per 1921–1923 metus žodynui medžiagos dar gavo iš kunigo Domininko Tuskenio, iš mokytojo Antano Giedraičio ir kt.

Kalbininkas į talką kvietėsi JAV gyvenančius lietuvius ir per spaudą nuolat ragino užrašinėti ir siųsti medžiagą žodynui. Savo bičiuliams ir pagalbininkams siuntė nurodymus ir anketas, kaip reikia užrašyti tarmių duomenis[8] ir medžiagą žodynui. Žodžių rinkimo darbas nenutrūko ir rengiant spaudai pirmuosius žodyno sąsiuvinius. Pirmojo sąsiuvinio viršelių vidinėje pusėje žodyno rengėjas ir redaktorius rinkėjams pateikė instrukciją su žodžių užrašymo pavyzdžiais (žr. 4, 5 pav.).

4, 5 pav. Žodžių rinkimo instrukcija (1, 2 psl.)

Žodyno sklaida ir platinimas. Rengdamas spaudai pirmuosius „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinius, Būga siekė populiarinti žodyną Amerikoje ir taip padidinti jo tiražą. Glaudūs kalbininko ryšiai su JAV lietuviais puikiai atsiskleidžia jo laiškuose, rašytuose J. O. Širvydui[9]. Pasak Alfredo Kazlausko, „Vienybė“ ir jos redaktorius buvo tie saitai, kurie jungė „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją su gausia lietuvių išeivija JAV (Kazlauskas 1966: 162). Susirašinėjimas dar labiau suintensyvėjo artėjant žodyno pasirodymui. Autorius tikėjosi, JAV lietuvių padedamas, išsiaiškinti kai kuriuos žodžius, ypač vietovardžius. Būga rūpinosi žodyno viešinimu, ragino Amerikos lietuvius paskelbti spaudoje, kad žodynas būtų kuo daugiau perkamas. Redaktorius iki Kalėdų tikėjosi jau turėsiąs pirmąjį žodyno sąsiuvinį, tačiau vėlavo iš Berlyno užsakytas popierius. Pirmasis sąsiuvinis turėjo pasirodyti sausio 20–22 d., tuo tarpu Būga rengė spaudai antrąjį sąsiuvinį, kuris buvo išleistas jau po žodynininko mirties 1925 m.

Kazimiero Būgos kelias žodynų link: Antano Juškos lietuvių-lenkų-rusų kalbų žodyno redagavimas. Pirmąją leksikografijos mokyklą K. Būga, kaip ir J. Jablonskis, išėjo redaguodamas A. Juškos žodyną[10], prie kurio dirbti buvo pakviestas 1912 m., ką tik baigęs universitetą. Su Juškos žodynu Būga buvo susipažinęs jau 1898 m., dar besimokydamas Peterburgo kunigų seminarijoje. Tikrindamas žodyno medžiagą lietuvių kalbos tarmėse sukirčiavo ne tik antraštinius, bet ir visus iliustracinių sakinių žodžius, kurių kirtis jam buvo žinomas, taip pat žodyną gerokai papildė savo dusetiškių tarmės ir senųjų bei naujesnių raštų žodžiais ir sakiniais, tuo pažeisdamas pagrindinį Juškos žodyno principą – pateikti tik šnekamosios kalbos medžiagą.

Kita vertus, naujai įvestos reikšmės ir nurodyti raštų šaltiniai pateikė daug svarbių duomenų antraštinio žodžio istorijai ir vartojimui tyrinėti. Kai kurių žodžių straipsniai Juškos žodyne išėjo labai platūs – ištisos studijėlės. Juškos žodyno abėcėlinę žodžių išdėstymo tvarką Būga pakeitė į lizdinę. Turėdamas daug naujos medžiagos ir norėdamas greičiau ją išspausdinti redaktorius nelaukė, kol bus spaudai rengiami kiti žodyno tomai, ir dėjo įvairių priešdėlių veiksmažodžius į antraštinio žodžio straipsnį, pažeisdamas ir kitą Juškos žodyno principą – pateikti žodžius abėcėlės tvarka.

Kazimieras Būga ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. K. Būga, pradėjęs rašyti savąjį žodyną, apie kiekvieną žodį stengėsi surašyti viską, kas tada kalbos moksle apie tą žodį buvo žinoma (Sabaliauskas 1997: 3). Kalbininko autobiografijoje, pateiktoje „Lietuvių kalbos žodyno“ pirmojo sąsiuvinio teoriniame įvade, pirmą kartą pasirodė ir apibūdinimas didysis žodynas. Kalbininkas suprato, kokią nepakeliamą naštą užsikrovė. „Tam neužtenka vieno žmogaus darbo ir vieno žmogaus amžiaus. Tezaurai rengiami kelių dešimtų ir ne vienos kartos žmonių“, – rašė redaktorius. Pasak leksikografės Bronės Vosylytės, „Būgos žodynas pradėjo naują lietuvių leksikografijos vystymosi etapą – didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo etapą“ (Vosylytė 2002: 80).

Būgos siekį parengti tokį „Lietuvių kalbos žodyną“, kuris būtų tarsi tautos veidrodis, įgyvendino didžiulis žodyno rengėjų kolektyvas, vadovaujamas redaktorių Juozo Balčikonio, Kazio Ulvydo, Jono Kruopo, Vytauto Vitkausko. Jiems talkino gausus žodžių rinkėjų būrys. Žodyno redaktoriaus J. Balčikonio ir visų žodynininkų noras buvo, pasak paskutinių žodyno tomų vyriausiojo redaktoriaus V. Vitkausko, „žodyną padaryti išsamų, tarsi aprašyti tautos mąstymą ir nuomonę daugeliu gyvenimo klausimų. Norėta išryškinti lietuvių požiūrį į pasaulio reiškinius, moralę, bendravimą, tikėjimo dalykus“ (Vitkauskas 2001: 112). Dabar daug kam atrodo, kad žodyną skaitai tarsi Lietuvos žmonių gyvenimo paveikslus, tautos kūrybos, filosofavimo ir išminties dokumentiką. Šį žodyno kūrėjų ir redaktorių lūkestį šiandien įkūnija naujausi kalbos pasaulio vaizdo tyrimai, kuriuose akcentuojama žodyno kaip kultūros teksto vertė.

2002 m. išėjus paskutiniam dvidešimtam „Lietuvių kalbos žodyno“ tomui, sukaupta pagrindinė kartoteka siekė apie 4,5 milijono kortelių, papildymų kartoteka – apie 0,7 milijono kortelių. Be abejo, žodynui atiteko ir Būgos sukaupta kartoteka. Nors akies krašteliu norisi žvilgtelėti į paties žodynininko ranka rašytas korteles ir palyginti vieno kito žodžio pateikimą jo žodyne (6 pav.), ir LKŽe žodžio straipsnį (7 pav.).

 

Baigiamosios pastabos. Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pasirodymas buvo labai reikšmingas įvykis ne tik lietuvių, bet ir užsienio leksikografijai. Žodynas apimtimi pretendavo į tezauro tipo žodyną, tą užmojį iš dalies įgyvendino vėlesnis „Lietuvių kalbos žodynas“, kuris tarsi sujungė tris skirtingus žodynus: rašomosios ir tarminės, įvairių laikų raštų ir dabartinės bendrinės kalbos.

Būgos žodynas apėmė visų lietuviškų spausdintų šaltinių ir liaudies šnekamosios kalbos medžiagą, teikė semantinių, etimologinių, kalbos istorijos, dialektologijos ir pan. duomenų. Reikšminga ir tai, kad jame įdėti ir lietuvių kalboje nesami žodžiai, kurie buvo paplitę lingvistinėje literatūroje dėl senųjų raštų korektūros klaidų, neteisingo atstatymo ir pan.

Skubiai rengdamas žodyną spaudai Būga tuo pačiu metu rūpinosi ir žodyno viešinimu, ragino Amerikos lietuvius paskelbti spaudoje, kad žodynas būtų kuo daugiau perkamas.

Taigi, Būgos „Lietuvių kalbos žodynas“ pradėjo naują lietuvių leksikografijos vystymosi etapą – didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo etapą.

Literatūra

Balašaitis, Antanas 2018, Žodžiai ir žodynai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Būga, Kazimieras 1924, Lietuvių kalbos žodynas, Tauta ir žodis 2, Kaunas, 462–484.

Būga, Kazimieras 1924, 1925, Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Kaunas: Valstybės spaustuvė.

Kazlauskas, Alfredas 1966, Lietuvių kalbos žodyno redakcijos ryšiai su JAV lietuviais (K. Būgos laiškai J. O. Širvydui), Kalbotyra 14, 161–169.

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė; programuotojai: Evaldas Ožeraitis, Vytautas Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2018). ISBN 9986-668-98-0, doi.org/10.35321/lkz. Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/.

Sabaliauskas, Algirdas 1997, Kazimieras Būga ir lietuvių leksikografija, Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1–4.

Tolutienė, Birutė 1961, Antanas Juška leksikografas, Literatūra ir kalba 5, Vilnius, 87–377.

Vitkauskas, Vytautas 2001, Baigiant didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, Kalbos kultūra 74, 109–113.

Vosylytė, Bronė 2002, K. Būga žodynininkas, Kelias į didįjį Žodyną (sud. Kazys Morkūnas, Klementina Vosylytė), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 50–80.

[1] Tuo laiku nedidelėmis apimtimis buvo spausdinami ne iki galo parengti žodynai.

[2] Beveik pusę didelio formato 144 puslapių sąsiuvinio užėmė įvadas ir 80 puslapių žodyno teksto (Balašaitis 2018: 164).

[3] Pasak K. Būgos, vietų vardai – tai istorijos dokumentai.

[4] Straipsnyje Būgos žodyno žodžių reikšmės išverstos ir paaiškintos remiantis LKŽe.

[5] Filologu biedrības raksti 4, Rīgā, 1924, 102.

[6] Parvažiavęs iš Rusijos 1920 m. rudenį plikas kaip tilvikas, be knygų, tiktai su žodyno kortelėmis, turėjau iš naujo susidaryti sau knygyną (biblioteką), be kurio negalimas joks mokslo darbas. Šeimynos skriauda, jai nutraukdamas po skatiką, po litą, vėl įsitaisiau knygynėlį; šiandie[n] bus apie 500 tomelių (Kazlauskas 1966:168).

[7] K. Būga rašė: „Geistina būtų, kad Amerikos laikraščiai ragintų įsigyti žodyną. Antroji laida, gal ir man duotų bent kokį pelną, nes ta laida būtų mano, nebe Švietimo Ministerijos. Tuo, kad greit išpirks žodyną, lietuviai parodys autoriui, kad jų branginama darbas. Tai priduos autoriui daugiau energijos“ (Kazlauskas 1966: 168).

[8] Turėdamas atsakymų iš visų lietuvių gyvenamų valsčių galėsiu pagaminti lietuvių kalbos šnektų žemėlapį (Kazlauskas 1966: 169).

[9] J. O. Širvydas (I875.1V.4–1935.XII.27), kaip nacionalinio judėjimo dalyvis, visuomeniniame gyvenime ėmė reikštis dar XIX a. pabaigoje. 1902 m. jis, slėpdamasis nuo carizmo persekiojimų, išvyko į JAV. Iš pradžių J. O. Širvydas buvo Lietuvių socialistų sąjungos narys, vėliau tapo vienu žymiausių tautininkiškos srovės lyderių, ilgus metus redagavo tos srovės laikraštį „Vienybė“. Jame buvo paskelbęs K. Būgos laiškų ir straipsnį.

[10] Išleistos žodyno dalys: Литовскiй словарь А. Юшкевича съ толкованiемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ. Томъ I, вып. 1, СПБ, 1897; вып. 2, СПБ, 1904; вып. 3, Петроградъ, 1922.

 

Straipsnių ciklas „Lietuvių kalbos naujovės ir įdomybės“. Straipsnį rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jei norėtumėte publikuoti visą straipsnį ar jo dalį, prašom nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.