Daiva TAMOŠAITYTĖ
2019 metų gegužės 5–7 dienomis Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Daugiau kaip 30 rašytojų iš 15 šalių skaitė savo kūrybą. Ta proga buvo išleista Lietuvių Fondo finansuota pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika“. Renginiai vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Rašytojų sąjungoje. Abi institucijos kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene buvo idėjos iniciatorės.
Spartaus gyvenimo ritmo vejamas renginys sekė renginį, bet suvažiavimas tapo reikšmingu įvykiu, gyvai suartindamas pasaulio lietuvius: mezgėsi naujos pažintys ne tik asmeniškai, bet ir su dar nežinoma kolegų kūryba. Tarp Lietuvos skaitytojui jau gerai pažįstamų veidų ir vardų – Sauliaus Tomo Kondroto, Neringos Abrutytės, Valdo Papievio, Lidijos Šimkutės, Antano Šileikos, Eglės Juodvalkės, Dalios Staponkutės – sumirgėjo nauji. „Margas kaip genys“, „kaip pasaulis margas“ buvo skaitymų maratonas ne tik iš įvairių kampų ir pasviečių atsineštu „kvapu“, apdarais, akcentu, bet ir stiliais, žanrais nuo ištraukų iš romanų, atsiminimų iki poezijos eilių.
Gegužės 7 d. vakaro dalyvius pristatė PLB kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, LLTI direktorė Aušra Martišiūtė-Unartienė ir Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė. Savo kūrybą skaitė Tomas Venclova, Vijolė Arbas (JAV, Lietuva), Ingrida Daukšytė (Ingrid Da) (Ispanija), Judita Grublienė (Jungtinėje Karalystėje organizuoja poezijos pavasarius), Jolita Herlyn (Vokietija), Rūta Mataitytė (Norvegija), Aušra Matulevičiūtė (Prancūzija), Rasa Stefa Miliauskas (JAV), Sandra Petraškaitė-Pabst (Vokietija), Viktorija Nele Prėskienytė Diawara (Mali, Afrika ir Lietuva), Dalia Staponkutė (Kipras), Arūnas Šatkus (JAV), Antanas Šileika (Kanada), Virginija Tarnauskaitė (Baltarusija), Irena Ülkekul (Vokietija), Rasa Unt Cecilija (Estija), Laima Vincė Sruoginis (JAV), Jolanta Vitkutė (Meksika), Virginija Žlabienė (Virginija Taylor) (Jungtinė Karalystė). Beveik kiekvienas norėjo pasakyt kuo daugiau, todėl vakaras buvo ilgas ir nenuobodus: nuo šiurpą keliančių policijos raportą primenančių arba žudiko monologo puslapių iki trumpų ir šmaikščių humoristinių pasisakymų. Buvo ir ilgesingų, drovių, poetiškų pasirodymų.
Manau, vienas svarbiausių tokio suvažiavimo tikslų – palaikyti užsienio lietuvius, kad šie ne tik nepamirštų gimtosios kalbos ir krašto, iš kurio kilo jie arba jų giminaičiai, bet ir nenutoltų nuo kūrybos, o gal ją net ir atrastų. Galima burtis ir kitur, tačiau būti Lietuvoje ir garsiai prabilti lietuviškai – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Paskata tobulinti tartį, kalbos kultūrą. Neseniai išvažiavusieji ir išlaikę įgūdžius gali būti pavyzdžiu svečiose šalyse gimusiems, baltose lankose save išbandantiems.
Štai ir antologijos pratarmėje teigiama, jog „būti lietuviu – ne vien lemtis, bet ir apsisprendimas“. Ar nūnai gimsta nauja, iki šiol neegzistavusi pasaulio lietuvių rašytojo tapatybė? „Egzodikos“ (naujažodis iš graikų exotikos, „svetimas“ ir exodus, „išėjimas“) sudarytojai turėjo galvoje „labai skirtingos padėties ir patirties rašytojus: dalis jų gimė ir gyvena ne Lietuvoje, rašo kitomis kalbomis ir lietuvišką tapatybę renkasi sąmoningai, kiti ir kitos – dėl įvairių priežasčių skirtingais laikotarpiais apsisprendė gyventi užsienyje, bet nenustojo (o gal kaip tik pradėjo) rašyti lietuviškai“. Dėl tos priežasties pastarojo trisdešimtmečio išeivių kūryba nuo ankstesnių laikotarpių skiriasi ne tik kalbėjimo būdu, saviraiškos priemonėmis, bet ir tikslais bei turiniu. 35 rašytojų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva, pateikti kūriniai rodo žanrų ir stilių įvairovę. Žinoma, ir atrankos kriterijus buvo ne gimtoji kalba, o santykis su lietuvių literatūros tradicija, savitumas. Į antologiją sudėtos ne tik kūrybos ištraukos, autorių nuotraukos, bet ir jų trumpos autobiografijos.
„Gerai, visokie ten globalizacijos vėjai. Bet čia jau viskas nuo mūsų pačių norų, valios, apsisprendimo priklauso. Kaip negaliu išsinert iš savęs, taip ir aš, Lietuvoje gimęs, niekur nuo jos nepabėgsiu, tokį pabėgimą tik suvaidinti galėčiau.“ (Valdas Papievis)
Tasai grįžimas antologijos puslapiuose – nostalgiški pasakojimai apie mėginimą įsikurti svečioje šalyje (Rūtos Baublytės-Kaufmann pirmasis romanas „Prasilenkusios“, 2019). Neseniai išvykusieji žada kada nors sugrįžti, o kūrybą laiko tiltu į Lietuvą (Sidnėjuje gyvenanti Akvilė Cicėnaitė, apsakymas ‚Mėlynasis banginis“). Lietuvoje gimusi Zita Čepaitė, žinoma lietuviams kūrėja ir publicistė Anglijoje, pateikė ištrauką iš romano „Smėlio pilys“, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje. Menininkė ir poetė Edita Nazaraitė, aktyvi skaitymų dalyvė už Atlanto, pasirinko posmą „Eilėraštis močiutei“, yra apdovanota Amerikos lietuvių rašytojų draugijos apdovanojimu už rinkinį „Mechaninė mūza“ (1989). Kipre gyvenanti Dalia Staponkutė įvardija save kaip „dvigubos tapatybės žmogų“ (Romano „Nukarūnuotoji“ ištrauka).
Kiti, gimusieji jau svetur (Milda Motiekaitis, JAV, Kristina Dryža, Australija, Karolis Gintaras Žukauskas-Gint Aras, JAV, Irene Mačiulytė Guilford, Kanada, Paul Jaskunas, JAV), turėdami tinkamą išsilavinimą tiesiog rašo. Kai kurie kreipiasi į mums artimas, skaudžias istorines realijas (Gint Aro romanas „Fuga“, ištrauka „Vakarų Ukraina, 1940 m. vasaris“; I. Guilford romanas „Belaukiant Stalino mirties“; Vasilijaus Jaškino, Jakutija, Rusija, apybraiža „Surusėjusi lietuvė“, „Gyvieji fakelai“; Eglės Juodvalkės, JAV, eilėraščiai apie tremtį; P. Jaskuno apysaka „Minsko istorija“). P. Jaskuno romanas „Paslėpta“ (2004) „Amazon“ buvo išrinktas viena iš 50 geriausių metų knygų, gavo Amerikos rašytojų draugų apdovanojimą.
Antrojo pasaulinio karo metais gimęs Vytas Gedutis pasirinko rašyti apie karo pabėgėlių kasdienybę ir gyvenimą Venesueloje (ištraukos iš atsiminimų knygos „Pagaliau namie“, „Laukiant autobuso iš „Kalėdų slėnio“). Antanas Šileika, Lietuvos tematikoje (nežinoma šalis) atradęs aukso gyslą, produktyviai kuria anglų kalba, jo kūryba patraukia lengvu stilium, humoru (romano „Pirkiniai išsimokėtinai“ ištrauka „Mokomės vaikščioti tiesiai“).
Saulius Tomas Kondrotas, 1986 m. pasitraukęs į Vakarus, pateikia atsiminimų knygos „Okamo skustuvas“ gabalėlį, emigrantų šeimoje JAV gimęs Kęstutis Nakas, Čikagos Ruzvelto universiteto teatro profesorius – dramos „Kai Lietuva valdė pasaulį“ IV dalį.
Atskirus puslapius sudaro litvakų proza ir poezija. Malachi Blacho ryšis su Lietuva – jo senelis iš tėvo pusės buvo litvakas, o močiutė kilusi iš kaimelio dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Lankėsi Lietuvoje, Kaune ir Šeduvoje sekdamas senelio pėdsakais, o dabar, sako, „man lietuviška tapatybė yra dokumentas, kurį senelis išmainė į pasą su erelio įspaudu“. Literatūros daktaro, kūrybinio rašymo dėstytojo Kalifornijos Diego universitete poezija plačiai įvertinta, pagal ją rašoma muzika. M. Blacho eilės melodingos, meistriškos. Antologijoje pateikti du eilėraščių vertimai.
Dėmesio verti visi antologijos „dalyviai“, suminėti čia ir nesuminėti.
Pasak PLB kultūros komisijos pirmininkės Jūratės Caspersen, tikimasi, kad ši tradicija kad ir ne kasmet, bet sulauks tęsinio, o rašytojai dovanos savo kūrybos leidinius Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai. Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė apibendrino patirtis: „Atgavę Nepriklausomybę su džiaugsmu ir smalsumu sutikome į Lietuvą parkeliaujančią egzodo literatūrą ir sugrįžtančius dar gyvus, po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusius rašytojus. Praėjus beveik trims dešimtmečiams galime kalbėti apie naują reiškinį – laisvų, po visą pasaulį išsibarsčiusių šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūrybą… Mums šiais globalizacijos laikais vertingas kiekvienas su Lietuvos kultūra, geografija, istorija ar mitologija susijęs kūrinys. Prasminga yra tai, kad pirmasis lietuvių autorių sambūris vyko rašytojo Juozo Tumo Vaižganto, „visomis pajėgomis protestavusio prieš nebūtį“ ir visą gyvenimą rinkusio „deimančiukus“, metais… Apmąstydami pirmąjį Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą, džiaugdamiesi šio renginio proga išleista Suvažiavimo dalyvių kūrybos antologija „Egzodika“, manykime, kad taip gimsta nauja graži tradicija, kurią ir ateityje norėsime tęsti. Patys Suvažiavimo dalyviai išsiskirstė kupini pakilios nuotaikos, naujų įspūdžių, užmezgę daug įdomių pažinčių ir nusiteikę kitais metais vėl sugrįžti į Lietuvą.“
Esu amžinas žydas, klajoklė, psichologė, poetė,
mano gimtajame mieste vis dar likusios žymės
takelio, juo gotikiniais kiemais ėjau iš mokyklos
į senosios muzikos mokytojos namus Basanavičiaus gatvėj
ir į Gamtos fakultetą,
kur dėstė tėvas.
[…]
Esu amžina, klajojanti Šolomo Aleichemo žvaigždė,
Ji blyksteli keliaudama iš žemyno į žemyną
Ir išblėsta, tik plonas ryškus pėdsakas
Kurį laiką smilksta tamsoje.
(Anna Halberstadt, „Esu amžinas žydas“)
Lėkė lėkė gervių pulkas per Girias,
Per Bindres, Gėliūnų pievas Galines,
Ir nusėdo Margelėlyj, Sanelėj,
Arklio liūne, Moko lobe, Pamurlėj.
Pelegrindos karklynėlyj ir Lankoj,
Pakapėliais, Ties žilvičiais, Miežiaukoj.
Salapievy susisuko lizdelius,
Kunigų stoinioj penėjo vaikelius,
Virsvaloby šoko šokį paryčiais –
Laibinaitės, Laibagalės, Pabrasčiais,
O kai viesulas sustaugė ir žvainai
Sužibėjo Velnio peilio Ašmenai,
Našlių lobe, gailiai glausdamos sparnus,
Apraudojo savo paliktus namus.“
(Ona Vaičiulytė-Romančiuk, „Pasaka“, išskaityta Gervėčių krašto vietų varduose)
Tai tiek. Gero antologijos ir kitos kūrybos skaitymo!
Arūno Šatkaus nuotraukos
pasauliolietuvis.lt
„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“
Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.