Daiva TAMOŠAITYTĖ
2019 spalio 16-tą, nuostabiai šiltą ir švytinčią rudens auksu dieną, Nacionalinė filharmonija Vilniuje pakvietė vilniečius, spaudos atstovus ir muzikos mylėtojus į nedidelę ekskursiją po atnaujintą koncertinę nacionalinės filharmonijos erdvę.
Vargu ar reikia priminti, jog būtent ši prestižinė erdvė yra ta vieta, kurioje svajoja groti visi atlikėjai, emigravę iš Lietuvos. Nuolat grįždavo su koncertais pianistai Aleksandra Juozapėnaitė (Estija), Povilas Stravinskas (JAV), o Golda Vainberg-Tatz (Izraelis), Mūza Rubackytė (Prancūzija), Lukas Geniušas (Rusija), Andrius Žlabys, Gabrielius Alekna, Edvinas Minkštimas (JAV), Zecharija Plavinas (Izraelis), Guoda Gedvilaitė, Leonidas Dorfmanas (Vokietija), violončelininkas Davidas Geringas ir daugelis kitų išeivių. Jie įsitvirtinę mūsų muzikinėje panoramoje ir tiesia tiltus tarp šalių, atlikdami kultūros ambasadorių misiją, vesdami meistriškumo kursus ir kitokia kūrybine veikla turtindami Lietuvos muzikos istoriją. Visada įvykiu tapdavo dainininkų sugrįžtuvės: Violeta Urmana, Edgaras Montvidas ir kitos pasaulio scenos pažibos gimtosios Lietuvos nepamiršta. Pagaliau, kas nežino anksti išgarsėjusios dirigentės Mirgos Gražinytės? Taigi jau pelniusių didesnę ar mažesnę šlovę talentų yra labai daug, ir jų vis daugėja. Tarp jų litvakų indėlis tikrai įstabus.
Dažnas išeivis tvirtina, kad pasirodyti šioje gimtosios šalies scenoje yra sunkiausia, nors didžiausios ir svarbiausios pasaulio scenos esti greitai įveikiamos ir prisijaukinamos. Taip pat būti įtrauktam į iš anksto sudaromą filharmonijos repertuarą – didelė sėkmė, nes paraiškų labai daug, o savo eilės laukia daugelis žymių atlikėjų. Todėl renginių formavimas yra labai atsakingas uždavinys. Iki šiol išlieka didelė problema skirti kuo daugiau vietos lietuvių nacionalinei muzikai ir atlikėjams, nes dažnai tenka priimti turtingų užsakovų, kuriems labiau patinka kitokia muzika, pasiūlymus. Tačiau uždavinį pristatyti naujus talentus ir pagerbti autoritetus filharmonijos kolektyvas atlieka gražiai. Štai šį sezoną klausytojus vėl džiugins visai šeimai skirtos sekmadienio popietės, lapkritį vyks kas ketverius metus rengiamo tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso finalas ir apdovanojimai bei VI fortepijono festivalis, balandį – Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso III turas ir pabaigos koncertas. Tarp kitų konkursantų juose pasirodo ir jėgas išmėgina jauniausieji ir gabiausieji iš viso pasaulio suvažiavę lietuviai, išgirstami nauji vardai, todėl šie renginiai sulaukia ypatingo dėmesio. Kaip visada, koncertais bus pažymėti nacionalinių kompozitorių jubiliejai (vienas svarbesnių skirtas Eduardo Balsio 100-mečiui).
Filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė
Direktorė Rūta Prusevičienė papasakojo apie nuveiktus darbus. Buvo naujai išdažytos sienos, atnaujinta ventiliacinė sistema, kėdės, bet svarbiausia – nauji instrumentai, mušamieji, pučiamieji ir klavišiniai, kurių gamyba pasaulyje užsiima tik keletas firmų, o eilėje jų, kartais net dvylika metų, laukia visos koncertinės organizacijos. Parteryje prie įėjimo palikta viena senoji istorinė kėdė, kuri, pasak LNSO meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno, primena tarp šių sienų praleistus ilgus metus. Tik pastato viduje galima pamatyti ir istorinę akmeninę gatvelę. Scenos apšvietimo gudrybes pademonstravo šviesų dailininkas Norvydas Birulis. Kartu vyko spaudos konferencija, aptarti būsimi renginiai. Pianistė Mūza Rubackytė pristatė šiemet dešimtmetį švenčiantį VI Vilniaus fortepijono festivalį, kurio tema bus skirta vokiečių virtuozei Clarai Schumann. Pasidžiaugta skaitmenine koncertų sale, kurioje daromi įrašai stebimi visame pasaulyje. Ši interaktyvi naujovė buvo įdiegta 2017 metais ir pasiekiama per nationalphilharmonic.tv. Pirmąkart buklete surašyti visi sezono koncertai iki gegužės pabaigos.
Senoji parterio kėdė. LNSO meno vadovas dirigentas Modestas Pitrėnas
Ta proga išleistas nuotaikingas atvirukas skelbia: „Klasiškai atsinaujinę“. Iš tiesų, belaukiant ant Taurakalnio iškilsiančios naujos, modernios koncertų salės, Tautos namų, Aušros vartų gatvėje Nr. 5 įsikūrusi istorinė koncertų salė niekada nepraras savo įspūdingos traukos. R. Prusevičienė priminė pastato istoriją. Jį XX a. pradžioje suprojektavo tuometinis miesto architektas ir inžinierius Konstantinas Korojedovas kaip Miesto salę, skirtą elitinių visuomenės sluoksnių susibūrimams ir iškiliausiems miesto svečiams. Prabangus ir solidus statinys ir nūdien nepraradęs savo vertės. Karo metais ši taiki erdvė glaudė karo lauko ryšių skyrių, ligoninę. Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastato istorija mena svarbiausius Vilniaus visuomeninio gyvenimo raidos etapus. „Pirmieji statiniai dabartinės Filharmonijos pastato vietoje atsirado XVI a. pradžioje, kai Vilniaus miestas, remiantis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, buvo apjuostas gynybine siena (1503–1522).“ Filharmonijos tinklalapyje taip pat rašoma: „Koncertų ir teatro salė – svarbiausia ir atraktyviausia pastato erdvė, tapusi reikšmingų to meto kultūrinių ir politinių įvykių vieta. Atsiradus naujai koncertų salei, XX a. pradžioje Vilnių į savo gastrolių maršrutus įtraukė žymūs Rusijos imperijos muzikai – Fiodoras Šaliapinas, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas ir Aleksandras Glazunovas. 1907 m. čia Lietuvių savišalpos draugijos chorui dirigavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, o 1909 m. pirmąkart Miesto salės scenoje pasirodė Vilniuje gimęs vunderkindas Jascha Heifetzas, tapęs vienu iškiliausių XX a. smuikininkų. Be koncertų, salėje taip pat vykdavo teatro vaidinimai (ja naudojosi rusų ir lenkų teatro trupės), įvairūs visuomenės susirinkimai. Miesto salės rūmai tapo ir svarbiu tautos atgimimo judėjimo židiniu: 1904 m. panaikinus lietuvių kalbos draudimą, čia įsisteigė pirmasis Vilniuje Petro Vileišio lietuviškas knygynas; 1905 m. gruodžio 4–5 d. čia buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, pirmą kartą iškėlęs Lietuvos politinės autonomijos reikalavimą; o po metų, 1906 m. lapkričio 6 d., įvyko pirmosios lietuvių tautinės operos – Miko Petrausko „Birutės“ – premjera.“
Pastato viduje išsaugota istorinė akmeninė gatvelė
Sovietams okupavus Lietuvą, nuo 1940 metų filharmonijoje veikė Vilniaus simfoninis orkestras (vad. Balys Dvarionas), mišrus choras (vad. Bronius Budriūnas), liaudies dainų ir šokių ansamblis (vad. Jonas Švedas). Prie filharmonijos kurį laiką taip pat buvo priskirta lenkų operetė, estrada, „džiazas“, cirkas, mažos sceninės atlikėjų grupės, Stasio Šimkaus organizuoti Liaudies kūrybos namai. Tuo laikotarpiu iš Rusijos atvykdavo įžymybės: pianistai Davidas Oistrachas, Jakovas Flieras, dirigentas Ilja Musinas (kurį laiką vadovavo orkestrui), regis, ir Sviatoslavas Richteris bei daugelis kitų grandų, kurie važinėdami po visą sovietiją, žinoma, neaplenkdavo ir jos „šiaurės vakarų krašto“. iš lietuvių simfoniniam orkestrui dirigavo Konradas Kaveckas, Juozas Karosas, dainavo Kipras Petrauskas. Vokietmečiu beveik kiekviename koncerte buvo atliekamas lietuvių kompozitoriaus kūrinys (Stasio Šimkaus, Vlado Jakubėno, Juozo Naujalio, Juozo Gruodžio, Julius Siniaus, Juliaus Gaidelio opusai), diriguodavo Jeronimas Kačinskas, Stasys Šimkus, Vytautas Marijošius, Vitas Žilius, Algis Šimkus, Konradas Kaveckas, Mykolas Bukša, Algimantas Kalinauskas ir Balys Dvarionas. 1943 metais naciai filharmoniją uždarė. Iki ją uždarant muzikinis gyvenimas ėjo nesustodamas, solines ir kamerines programas rengė styginių kvartetas, vokalinis kvintetas, dainininkai solistai, instrumentalistai (pianistas Stasys Vainiūnas). Sava vaga, nors atiduodant duoklę komunistinei ideologijai, tekėjo veikla ir antrojo bolševikmečio laikais. Šiuo metu po filharmonijos stogu glaudžiasi žinomi šalyje ir pasaulyje kolektyvai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Čiurlionio kvartetas, Valstybinis Vilniaus kvartetas, kamerinis ansamblis „Musica humana“.
Ir man, iš pradžių kaip lankytojai, paskui – kaip muzikos kritikei ir Simfoninio klubo bičiulei, įvairių valandėlių filharmonijos lankytojams vedėjai, šis pastatas labai brangus. Dar būdama M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinukė, nuo pirmųjų dienų nepraleisdavau nė vieno koncerto, vykstančio filharmonijoje Vilniuje. Iki Aušros Vartų buvo toli, koncertai baigdavosi vėlai. Ilgi vakarai skendėjo muzikos garsuose. Ypač mėgau kamerinę salę, joje solo rečitalius skambindavo puikūs fortepijono meno meistrai iš visos sovietijos ir užsienio, visa plejada geriausiųjų, kurią primena per daugelį metų sukaupta plokštelių kolekcija. (Šiuo metu kamerinė salė vis dar neatlieka pirminės paskirties, nes akustika per aidi. Per remontą apdangstytomis sienomis ji orkestrui atstojo repeticijų salę, o paskui ir vėl pasitarnaus kaip furšetų ir priėmimų erdvė.) Didžiojoje – vykdavo tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso violončelių turai (čia išgirdau Aleksandrą Kniazevą), rečitalius atliko garsenybės amerikietis Vanas Cliburnas (taip pat vieno iš P. Čaikovskio konkurso nugalėtojas), Dang Thai Šonas; Tatjana Nikolajeva, Aleksejus Liubimovas skambino su Sauliaus Sondeckio kameriniu orkestru. Skambėjo įvairių Lietuvos kolektyvų, kompozitorių ir atlikėjų programos. Daugybė nepamirštamų vakarų susivėrė į vieną ilgų ilgiausią giją. Šimtai, tūkstančiai vardų sugulė kaip neįkainojamas lobynas į atminties skrynią. Buvau surinkusi ir unikalią koncertų programėlių kolekciją su atlikėjų parašais, bet ji kraustantis buvo prarasta kartu su kitomis knygomis, per klaidą nukeliavusiomis ne tuo adresu. O aš įvedžiau iki tol negirdėtą tradiciją: po koncerto drąsiai eiti į užkulisius ir prašyti autografų. Tai buvo puiki proga pamatyti garsenybes iš arti, net paspausti ranką ir pabendrauti su jomis, ypač atvykusiomis iš vadinamojo kapitalistinio pasaulio. Sovietmečiu tai praktikuojama nebuvo, gal net buvo draudžiama ar bent akylai stebima, tačiau mūsų (kiek pamenu, į šią veiklą buvau įtraukusi Liovą Dorfmaną), mokinių, dažnai po pamokų nespėjusių net uniformos persivilkti, niekas ypatingai nekontroliavo. Bet tik filharmonijoje. Pamenu, kai mėginau šį triuką išbandyti Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kurį ištikimai pradėjau lankyti nuo šeštos klasės, tuometinis jo direktorius Virgilijus Noreika mane sučiupo ir griežtai išbarė…
Vėlesni potyriai filharmonijoje toliau plėtė muzikos įspūdžių skalę, o kartu ši erdvė tapo ir profesinės veiklos vieta. Juk greta svečių joje nuolat pasirodydavo mano tėvai, mokytojai ir dėstytojai, bendraklasiai ir kurso draugai. Baigusi Valstybinę konservatoriją (dabartinę LMTA) kritiko plunksnos nemečiau (kurį laiką šį dalyką dėsčiau ir alma mater). Priešingai, tam pašaukimui ir domesiui atsispirti negalėjau. Buvo smagu patirti, kad vakarykščiai mano profesoriai, paskui – kolegos, keitė požiūrį į mane kartu su augančia recenzijų lavina. Žinia, be autoriteto užsiauginau ir neprielankių įtaruolių. Kam principinga pozicija reikalinga, nors retkarčiais vis pasigirsta balsų, jog, vaje, normalios kritikos nebėra? Juk muzikantai, ypač vokalistai – itin jautrios, emocingos ir įžeidžios asmenybės. Pamenu, kaip Petras Geniušas juokais pacitavo kolegą iš Niujorko: „Kas rytą atsiverčiu New York Times ir ieškau (tokio ir tokio) kritiko nekrologo…“ Juokai juokais, tačiau būti kritiku – itin atsakingas ir net nedėkingas darbas. Vienam neįtiksi, kad per gerai parašei apie konkurentą, kitam – kad sukritikavai. Aistros verda, ugny išlaikau šaltą galvą, ir viskas gerai. Jau, žiūrėk, daugybė tekstų tapo istorija. Išeitų ne vienas tomas įdomių pokalbių su atlikėjais ir kolektyvų vadovais, dirigentais, solistais, kritikos tekstais ir kompaktinių plokštelių aprašymais. Kada nors…
Nūdien niekas nedraudžia bendrauti su atlikėjais ir gastrolieriais ne tik užkulisiuose. Kiek priblėso ir muzikos meno šventumo aura. Bet gal tik išoriškai. Nes viduje visi, kas esame ištikimi didžiajam muzikos menui, branginame nepamirštamas akimirkas ir valandas, praleistas su muzikos korifėjais filharmonijos prieglobstyje, jos jaukiose salėse. Tos valandos virto ilgais metais, o muzika – paguoda širdims. Prieš muzikos genijų, jos įtaką ir poveikį lenkia galvą ir senas, ir jaunas. Kaip mirtis, muzika neskirsto savo gerbėjų pagal rangą. Ji juos pasirenka, ir pasirenka visam laikui.
Praėjo trisdešimt atkurtosios nepriklausomybės metų, bet į margą tarptautinę filharmonijos kaip pastato ir kaip kultūros reiškinio erdvę lietuvybė grįžta labai sunkiai, nors Vasario 16-ąją čia ir rengiami specialūs iškilmingi proginiai koncertai, kuriuose skamba reikšmingos premjeros. Kaip minėta, finansiniai ištekliai lemia būtinybę įsileisti nenacionalinio pobūdžio koncertų nuomos sąlygomis (žinoma, išlaikant aukštą profesionalumo lygį), taip pat kalta bendra tendencija jaunuomenei nudreifavus į globalius vandenis. Šios ir kitos nemuzikinės problemos atsispindi ir šioje koncertinėje organizacijoje. Štai dešinėje parterio pusėje tebėra tušti keturi apskritimai, dėl kurių vyko batalijos, bet sprendimas, kas čia bus įamžintas, vis dar nepriimtas, nors tam buvo pasitaikiusi patogi proga – remontas. Dėl to ir vadovybė, ir LNSO vyriausiasis dirigentas M. Pitrėnas apgailestauja ir žada šio klausimo neužmiršti. Atrodytų, negali būti nesutarimų, jei norime pažymėti ir išlaikyti pastato istoriškumą. Nacionalinė filharmonija yra vieta, kur galima ir reikia ant sienų įamžinti nacionalinės lietuvių muzikos pradininkus, tęsėjams paliekant daugybę erdvių kitur: Nacionalinėje dailės galerijoje, būsimuose Tautos namuose ir pan. Jeigu M. K. Čiurlionio, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus ir Česlovo Sasnausko veidai papuoštų tuos apskritimus, būtų visai logiška. O dabar po remonto vėl žvelgsime į tuščias sienas…
Kita vertus, naujos kėdės, balkone – su atlošiama papildoma kėdute, apšviestos pakopos ir kiti modernūs įrenginiai labai nudžiugino. Ekskursantai nusileido net į rūsį, kur prabangioje damų kambario prausykloje kartais repetuoja atlikėjai, nes čia labai gera akustika! Pataisyta salės ventiliacija, kuri gerokai per garsiai veikė, – taip pat svarbus indėlis į klausymosi komfortą. Beje, pasauly yra net ir modernių salių, kuriose, pasak vieno mano kolegos, „oras į bilietą neįskaičiuotas“. Muzikantai nestokoja gero humoro jausmo ir kiekvienas gali papasakoti tūkstančius linksmų ir pikantiškų istorijų.
Tačiau kad ir kas beatsitiktų, muzika visada jungs viso pasaulio žmones į darnų koncertą, dildys sienas ir padės megzti nuoširdžius santykius.
Daivos Tamošaitytės nuotraukos
pasauliolietuvis.lt
Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.
