2014 m. visa Lietuva minėjo Prezidento Antano Smetonos 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Prezidento A. Smetonos įvairi visuomeninė, mokslinė ir politinė darbuotė jau yra gerai žinoma, tačiau paskutiniuosius veiklos metus (1940–1944) pasitraukus iš Lietuvos vis dar gaubia daug nežinios ir neigiami sovietinės propagandos sukurti stereotipai. Todėl Istorinė Prezidentūra Kaune nusprendė išsamiau panagrinėti šį dramatišką Prezidento gyvenimo tarpsnį ir rugpjūčio 7 d. atidarė parodą „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“.

„Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą“

1940 metų birželio 15 d. į Kauną žengiant sovietų kariuomenės daliniams Prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į Vokietiją. Palikdamas Prezidentūrą jis pasakė: „Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą“. A. Smetona tikėjosi kur kas daugiau šalies labui nuveikti vadovaudamas egzilyje sudarytai vyriausybei, nei tapdamas marionete sovietų rankose. Tuo metu daugelis žmonių šį žingsnį įvertinto kaip valstybės išdavystę. Ypatingai pasistengė sovietinės propagandos meistrai: per Lieponos upelį brendančio prezidento karikatūriškas vaizdinys gana stipriai įsišaknijęs mūsų istorinėje atmintyje. Vis tik reikėtų laikytis Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Balučio pozicijos, kad Prezidentą reikia ne teisti ir smerkti, bet pasveikinti, kad jam beveik paskutiniu momentu pasisekė laimingai „išsprukti“ iš raudonųjų budelių nagų. Diplomatas B. Balutis 1941 metų gegužę rašytame laiške Prezidentui teigė: „Tuo laiku kai kas buvo linkęs manyti, kad Tamstai nereikėjo to daryti, bet reikėjo pasilikti savo krašte. Mat nenusimanyta, su kuo reikalo turima. Estijos ir Latvijos Prezidentų likimas parodė, kad Tamstos nujautimas buvo teisingesnis ir laimingesnis, taip asmeniniu, taip ir valstybiniu požiūriu.“

Šiandien viešojoje erdvėje A. Smetona apšaukiamas bailiu ir išdaviku, net nesusimąstant, kokiomis dramatiškomis aplinkybėmis Prezidentas ir jo šeimos nariai išvyko iš Lietuvos, kiek laiko truko jų klajonės po Europos šalis, kol galiausiai A. Smetona buvo sutiktas Niujorko uoste. Daugeliui lietuvių atrodo, jog kirtęs Lietuvos sieną, Prezidentas A. Smetona, lyg koks turistas, tuoj pat išvyko į Ameriką. Realybė buvo daug sudėtingesnė, pilna įtampos ir įvairių sunkumų. Žinoma, negalime lyginti Smetonų šeimos likimo su tų, kurie gyvuliniais vagonais buvo ištremti į Sibirą, tačiau ir Prezidento A. Smetonos šeima, ir 1944 m. nuo sovietų teroro į Vakarus bėgantys lietuviai taip pat jautėsi esą tremtiniais, aplinkybių priverstais palikti Lietuvą. Akcentuotina, jog stiprėjant įtampai tarptautinėje  politikoje dar 1939 m. Lietuvos Vyriausybė svarstė galimybę atėjus dienai X į Vakarus pasitraukti visai Vyriausybei. 1940 m. birželio 15 d. Paskutinio posėdžio metu taip pat buvo prisimintas šis planas, tačiau ministrai ir kariuomenės vadai nepritarė nei ginkluotam pasipriešinimui, nei Vyriausybės evakuacijai. Supratęs, jog yra paliktas vienas, A. Smetona nutarė trauktis iš Lietuvos ir savarankiškai tęsti Lietuvos valstybingumą kartu su užsienyje veikiančiu Lietuvos diplomatiniu korpusu.

Pasitraukimas iš Lietuvos

Prezidentas su dukra Marija ir žentu Aloyzu Valušiu bei sūnaus Juliaus šeimos nariais – žmona Birute Smetoniene ir vienerių metų sūneliu Antanu Algirdu ir palyda iš Prezidentūros išvyko apie 16 valandą. Ponia Sofija Smetonienė šeimą pasivijo automobiliu iš Užugirio. Kybartų pasienio postą Smetonos pasiekė apie 22 val. ir čia laukė nemalonus siurprizas, nes Ministro pirmininko Antano Merkio nurodymu siena buvo uždaryta. Iš patikimų šaltinių sužinoję, kad sovietų nurodymu bus bandoma bet kokiomis priemonėmis A. Smetoną sugrąžinti į Kauną, Prezidento apsaugininkai nutarė kuo skubiau aplinkiniais takais pervesti A. Smetoną per sieną į Vokietijos pasienio postą.  Kitiems Smetonų šeimos nariams kirsti sieną buvo leista tik paryčiais. Prezidento duktė M. Valušienė telefonu išsireikalavo leidimą legaliai visiems šeimos nariams ir palydai kirsti sieną. Birželio 16 d. 12 val. vokiečių pasieniečiai sulaukė atsakymo iš Berlyno, iš paties Adolfo Hitlerio, kad A. Smetonai ir su juo esančiai grupei leidžiama pasilikti Vokietijoje.

Lietuvos Prezidentas Vokietijoje buvo apsuptas policininkų, jam uždrausta be leidimo ir palydos išeiti iš viešbučio. A. Smetona puikiai suprato, jog čia yra nepageidaujamas svečias, todėl ieškojo kitos neutralios valstybės, kurioje galėtų su šeima apsistoti ilgesniam laikui. Jis norėjo likti Europoje ir būti kuo arčiau Lietuvos, tačiau joks kitas kraštas nesutiko jo priimti. Vienintelė JAV, su kuriomis Lietuva palaikė draugiškus santykius, suprasdamos dramatišką Smetonų padėtį suteikė joms vizas, bet tik su sąlyga, kad Prezidentas nelaikys savęs valstybės galva ir atvyks kaip privatus asmuo.

Gavę JAV vizas Smetonos išvyko į neutralią Šveicariją, kur stebėjo politinius pokyčius kaupė lėšas kelionei per Atlantą. 1941 m. sausį iš Lisabonos laivu išplaukę A. Smetona su žmona Sofija 1941 m. vasario 14 d. pasiekė Rio de Žaneirą. Čia Smetonas sutiko Brazilijos Prezidentas Getulio Vargas. Šiltai priimtas Brazilijos lietuvių bendruomenės Prezidentas su žmona po poros savaičių laivu „Serpa Pinto“ išvyko į Niujorką.

Iškilmingas sutikimas Niujorke

Kovo 10 d. Niujorko uoste A. Smetoną su žmona pasitiko Lietuvos atstovai JAV Povilas Žadeikis ir Jonas Budrys, o uoste jų laukė apie 30 JAV spaudos atstovų, fotografų ir keletas kino kronikininkų bei gausus lietuvių būrys. Atsigavęs po ilgos kelionės, kovo 13 d. Prezidentas su šeimos nariais buvo pakviestas į Niujorko „Hotel Pierre“ dalyvauti iškilmingose sutiktuvėse. Renginyje dalyvavo daugiau kaip 400 svečių, tarp jų ir Latvijos bei Estijos atstovai. Estijos atstovas J. Kaivas sveikino A. Smetoną – vienintelį laisvą ir gyvą Baltijos valstybių prezidentą. A. Smetona savo kalboje pabrėžė: „gelbėdamas save ir savuosius, gelbėjau Lietuvos garbę ir vardą“.

Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone išplatino pranešimą, kuriame nurodė, kad A. Smetona JAV valdžios atžvilgiu yra privatus asmuo, tačiau Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu  jis formaliai „tebesiskaito Lietuvos Prezidentu“, todėl „Lietuvos piliečiams, kaip ten Lietuvoje, taip užsieniuose gyvenantiems, p. A. Smetona tebėra Lietuvos Prezidentas užsienio atostogose sveikatai pataisyti“. Nors prieš gaudamas vizą į JAV A. Smetona pasižadėjo, jog šioje šalyje gyvens kaip privatus asmuo, tačiau iki pat mirties Amerikoje jis buvo tituluojamas Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentu arba Lietuvos Respublikos Prezidentu egzilyje.

Prezidento veikla JAV

Visuomeninė ir politinė A. Smetonos veikla Amerikoje buvo aktyvi ir labai įvairi. Jis lankė lietuvių bendruomenes, skaitė paskaitas, susitiko su aukščiausio rango JAV valstybės atstovais, viešose kalbose primindavo sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Prezidentas A. Smetona dalyvavo įvairiuose susitikimuose su JAV Vyriausybės atstovais, valstijų gubernatoriais, miestų burmistrais ir kitais oficialiais asmenimis. 1941 m. balandžio 1 d. A. Smetoną priėmė JAV Valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Sumneris Veilis, o balandžio 18 d. privačioje audiencijoje – JAV Prezidentas Franklinas D. Ruzveltas. 1941 m. balandžio 2 d. Prezidentas A. Smetona su žmona iškilmingai pagerbė Nežinomo kareivio kapą Arlingtono kapinėse Vašingtone. Susitikimai su A. Smetona buvo rengiami daugelyje miestų, kuriuose telkėsi gausesnės lietuvių bendruomenės. 1941 m. gegužės 2 d. Prezidentas A. Smetona buvo iškilmingai sutiktas „Palmer House“ viešbutyje Čikagoje. Šio priėmimo metu jis kreipėsi į JAV ir Kanados gyventojus, jo kalbą transliavo 81 radijo stotis.

Jungtinėse Amerikos Valstijose A. Smetona dalyvavo renginiuose, skaitė paskaitas, susitikdavo su lietuvių bendruomenėmis. 1941 metų rudenį ir žiemą Prezidentas kartu su „Lietuvai vaduoti sąjungos“ atstovais važinėjo po lietuvių kolonijas Klivlende, Brukline, Čikagoje, Niujorke, Bostone, Detroite, Filadelfijoje ir kt., organizuodamas įvairias akcijas. Prezidentas A. Smetona kasdien dirbo namuose, stengėsi sekti tarptautinės politikos naujienas, kreipėsi į oficialius JAV atstovus, susirašinėjo su Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vašingtone Povilu Žadeikiu, Lietuvos generaliniu konsulu JAV Jonu Budriu, Lietuvos konsulu Čikagoje Petru Povilu Daudžvardžiu, Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Pietų Amerikai Kazimieru Graužiniu, Lietuvos diplomatijos šefu Stasiu Lozoraičiu. Prezidentui aktyviai talkino lietuvių išeivijos veikėjai: teisininkas Antanas Olis, tautininkiškos pakraipos laikraščio „Dirva“ redaktorius, rašytojas Kazys Karpis, finansininkas Justinas Mackevičius, verslininkas Juozas Bačiūnas ir daugelis kitų.

Prezidentas ir jo ištikimiausi rėmėjai tikėjosi egzilinės Lietuvos vyriausybės sudarymo su A. Smetona priešakyje. 1941 metų gruodžio 18 dieną Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone P. Žadeikis, o 1942 metų sausio 28 dieną ir pats Prezidentas A. Smetona kreipėsi į JAV Valstybės departamentą, prašydami leisti sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę. Deja, buvo gautas neigiamas atsakymas.

1943 m. gegužę A. Smetona laiške majorui generolui Deividui Preskotui Berouzui rašė: „Tačiau, ko tolyn to daugyn ilgiuosi savo tėvynės, pirma Sovietų, o dabar Vokiečių pavergtos ir kamuojamos. Daugiausia vargina mane ir mano kompatriotus klausimas, ar bus mūsų tėvynė išvaduota, ar mes galėsim jon grįžti laisvon ir nepriklausomon“.

Dar daugiau suvaržymų savo veiklai A. Smetona sulaukė 1943 m., kai JAV įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir tapo SSRS sąjungininke. Tuomet A. Smetona tapo stebimas CŽV ir FTB pareigūnų. Jo veikla buvo suvaržyta daugelio apribojimų, reikalauta pateikti visų viešai pasakytų kalbų vertimus į anglų kalbą. A. Smetona nerimavo, kad ilgainiui teks atsisakyti viešumo, vengti susirinkimų ir bendravimo su spaudos atstovais. SSRS taip pat degė noru kuo greičiau atsikratyti labai neparankaus vis dar aktyvaus okupuotos Lietuvos prezidento. Prezidento veiklą nutraukė 1944 m. sausio 9 dieną namuose kilęs gaisras, kurio metu jis žuvo. Kadangi A. Smetonos žūtimi labiausiai buvo suinteresuota Maskva, kaltininkų paieška veda į NKVD.

Vietoj epilogo

Prisimindami vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos tarpsnių – 1940 m. birželį parsidėjusią sovietų okupaciją turėtume įsigilinti į tarptautinės politikos aplinkybes bei žmogiškąjį faktorių. Nors viešojoje erdvėje vis dar girdimi sovietinės propagandos atgarsiai, neva reikėjo A. Smetonai likti ir verčiau žūti Lietuvoje, nei bėgti į užsienį. Dažnai pridedama, jog  nei Latvijos, nei Estijos prezidentai nepaliko savo šalies. Tačiau Estijos prezidentas Konstantinas Piatsas nė nemanė iš jos bėgti ir su sovietais jis kolaboravo ilgiau nei dešimtmetį ir jau būdamas Estijos prezidentu. Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis taip pat tikėjosi, jog tapdamas paklusnia sovietų marionete bent tuo pasitarnaus savo šaliai. Tuo tarpu Prezidentas A. Smetona ryžosi rizikuoti, tačiau nepasiduoti sovietams ir kovoti už Lietuvos interesus iki galo. Taigi ne silpnos aukos pozicija, bet apsisprendimas kovoti ieškant pagalbos užsienyje ir tęsiant savo veiklą yra vertas pagarbos.

Dr. Ingrida Jakubavičienė, Istorinė LR Prezidentūra Kaune