Straipsnyje rašoma apie lietuvių rašytojų kūriniuose rastus naujadarus – su įvairiais darybos afiksais (priešdėliais, priesagomis, galūnėmis) arba dūrybos būdu padarytus į žodynus neįtrauktus darinius. Straipsnio autorė iš lietuvių rašytojų eiliuotų ir neeiliuotų kūrinių naujadarus renka ne vieną dešimtmetį (asmeninę naujadarų duomenų bazę sudaro apie 1500 naujadarų, surinktų iš maždaug 30-ies autorių per 60 knygų), naujadarus analizuoja įvairiais (darybos, semantikos, stilistikos, teksto lingvistikos) aspektais ir savo įžvalgas skelbia moksliniuose straipsniuose. 

 Jolanta VASKELIENĖ

Vilniaus universiteto Šiaulių akademija

PASAULIOLIETUVIS.LT

Lietuvių kalboje yra pirminių žodžių ir darinių – iš kokio nors žodžio (ar kitų žodžių) padarytų leksikos vienetų. Darinys gali būti padaromas iš vieno pamatinio žodžio su priešdėliu, pvz.: į-brolis (brolis + į-), be-namis, -ė (namai̇ + be-),  su priesaga, pvz.: nauj-ai (naujas, -a + -ai), med-inis, -ė (medis + -inis, -ė),  su galūne, pvz.:  trauk-a (: traukti + -a), jaun-is, -ė (: jaunas, -a + –is), arba suduriant du žodžius, pvz.: bendr-a-autoris, -ė (bendras, -a + autorius, -ė), kelion-pinigiai (kelionė + pinigai), šiek tiek darinių padaroma ir mišriuoju darybos būdu – iš vieno pamatinio žodžio išsyk su priešdėliu ir priesaga, pvz.,  prieš-švent-inis, -ė (šventė + prieš-, -inis, -ė),  arba suduriant du žodžius dar pridedama priesaga, pvz., žmog-ėd-ra (žmogus, ėda + -ra). Lietuvių kalboje labiausiai išplėtota daiktavardžių ir būdvardžių daryba: šioms kalbos dalims būdingi visi minėti žodžių darybos būdai, ypač gausu priesagų vedinių (daiktavardžiai gali būti sudaromi maždaug  su 600 priesagų, o būdvardžiai su 130 priesagų) ir dūrinių. Tiek daiktavardžių, tiek ir būdvardžių dūriniai daromi iš įvairių kalbos dalių žodžių ir pirmiausia  pagal antrąjį dėmenį skirstomi į dūrinius su antruoju daiktavardiniu dėmeniu, dūrinius su antruoju veiksmažodiniu dėmeniu ir t. t. (apie žodžių darybą žr. lietuvių kalbos gramatikas, V. Urbučio, S. Keinio ir kt. veikalus). Lietuvių kalboje darinių yra žymiai daugiau negu paprastųjų žodžių (ne darinių). Realūs (įprasti, dažnai vartojami arba reti, bet kur nors užfiksuoti) dariniai pateikti įvairiuose lietuvių kalbos žodynuose, duomenynuose, naujoji lietuvių kalbos leksika fiksuojama Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne[1]. Nepaisant realių darinių gausos, kone kiekvieno lietuvių rašytojo kūrinyje būna naujadarų – į žodynus neįtrauktų su morfologinėmis priemonėmis padarytų darinių. (Naujadarais laikomi į atraminius žodynus: „Lietuvių kalbos žodyną“ ir jo papildymų kartoteką, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“ ar jo antraštyną, „Tarptautinių žodžių žodyną“ – neįtraukti dariniai.) Naujadarai daromi ir iš pirminių žodžių, ir iš naujadarų. Iš realių žodžių padaryti naujadarai yra 1-osios pakopos dariniai, pavyzdžiui, tokie yra abstraktai medžiaginimas, augališkumas (abu padaryti iš žodynuose pateiktų žodžių medžiaginti, augališkas, -a). Naujadarai, kurių pamatiniu žodžiu eina taip pat naujadaras, yra 2-osios pakopos dariniai, pavyzdžiui, toks yra daiktavardis duonėjimas (jis padarytas iš naujadaro duonėti, kuris savo ruožtu išvestas iš įprasto daiktavardžio duona). Straipsnio tikslas – parodyti lietuvių rašytojų kūriniuose rastų naujadarų įvairovę, pasidalyti įžvalgomis apie naujadarų reikšmes ir vartosenos ypatumus.

Naujadarų darybos polinkiai

Lietuvių rašytojų eiliuotuose ir neeiliuotuose kūriniuose būna labai nevienodas naujadarų kiekis. Vienų rašytojų kūriniuose randamas vos vienas kitas į žodynus neįtrauktas darinys, o kitų rašytojų kūriniuose, pavyzdžiui, Albino Žukausko, Antano Kalanavičiaus poezijoje, Donaldo Kajoko kūriniuose, jų ypač daug. Didžiausią bet kurio rašytojo kūriniuose rastų naujadarų dalį sudaro daiktavardžiai ir būdvardžiai (veiksmažodžių ir prieveiksmių būna nepalyginamai mažiau). Dalis naujadarų yra visai įprasti, panašūs į realius (į žodynus įtrauktus) darinius: jie turi dažnas priesagas, yra padaryti pagal tipiškus dūrinių modelius. Tokie naujadarai gali net neatkreipti skaitytojų dėmesio (be specialaus tyrimo, tikrinimo žodynuose ir kt. galima net nenumanyti, kad į žodynus jie neįtraukti). Kiti naujadarai iš karto atkreipia skaitytojų dėmesį – jaučiama, kad jie sukurti tyčia, turint tam tikrą tikslą ir pan.

Visai įprasti pirmiausia yra veiksmų ir ypatybių pavadinimai – daiktiškai veiksmas arba ypatybė pavadinama vos tik prireikus. Dažniausiai tokie (1-osios ar 2-osios pakopos) naujadarai turi darias priesagas (-imas / -ymas, -tis, -umas, -ybė, -ystė), pvz.: gremženimas, lituanizavimas, niužgėjimas, sudylavimas, užtamsiojimas, kryžkelėjimas, svyruoklėjimas, apgaubtis, apmirtis, sutiktis, gulbiškumas, karviškumas, didžiaponiškumas, dviplaniškumas, nebylybė, varganybė, vienkartybė, vienmylystė, keliakalbystė ir kt. Labai dažnai naujadarai padaromi suduriant du daiktavardžius (ievžiedis, krūtinplaukis), suduriant būdvardį ir daiktavardį (didžtautis, -ė, skersponis). Bet naujadarai gali būti padaryti ir su ne tokiomis dariomis (ar retomis, tarminėmis) priesagomis, pvz.: mūs-astis, lik-muo, kaim-uva, mad-išius, -ė. Esama ir su priešdėliais padarytų naujadarų, pvz.: ant-tekstis, be-kaklis, -ė, po-sniegis, prie-rūkis. 

Iš būdvardžių naujadarų darumu išsiskiria priesaga –iškas, -a – su ja dariniai daromi iš įvairių daiktavardžių, bet labai dažnai iš asmenų pavadinimų, pvz.: binkiškas, -a, brazauskiškas, -a, bradūniškas, -a, dostojevskiškas, -a, kudirkiškas, -a, vaižgantiškas, -a, akušeriškas, -a,  emgrantiškas, -a, vištaprotiškas, -a ir pan. Daug būdvardžių dūrinių padaroma iš būdvardžio ir daiktavardžio (geltonšvarkis, -ė, dryžuotarėmis, -ė, įvairialiepsnis, -ė), nemažai iš dviejų daiktavardžių (auksakanopis, -ė, klastaakis, -ė). Būdvardžių naujadarai turi ir įvairių kitokių priesagų (bendrat-inis, -ė, ežiuk-inis, -ė, jogai-linis, -ė, kirmin-ingas, -a, nos-ylas, -a) arba priešdėlių (be-audris, -ė, be-geismis, -ė, pro-ašaris, -ė).

Veiksmažodžių naujadarai būna sudaryti su priesagomis (debes-ėti, lakštingal-ėti, duš-intis, kazačiok-intis, vienintel-iauti) ir su priešdėliais (apsi-pavardžiuoti, at-skaudėti, iš-bernėti, iš-mergėti, su-beždžionėti). Prieveiksmiai paprastai padaryti su pačia dariausia priesaga –(i)ai (ciceroniškai, granauskiškai, mocartiškai, aiškiaregiškai, kineziterapeutiškai).

Daug naujadarų paklūsta žodžių darybos taisyklėms ir iš esmės nesiskiria nuo realių tokio pat tipo darinių. Bet yra ir netipiškų naujadarų, pavyzdžiui, kai kurie iš jų remiasi sudėtingos struktūros pamatiniais žodžiais, įvairiais naujadarais, trimis pamatiniais žodžiais, o kai kurie apskritai panašūs į dviejų žodžių sąaugas, pvz.: pasilabanaktinimas, baltažaliažydris, -ė, kerštaširdžiagalvis, -ė, pusbrolslaugutė, inkilolagaminėlis. Netipiški yra iš dviejų pamatinių žodžių padaryti veiksmažodžiai, pvz.: vingiuodainuoti, švelniaglostyti, – dūryba veiksmažodžiams apskritai nebūdinga. Ne visi naujadarai telpa į bendrinės kalbos rėmus: kai kurie dariniai padaryti iš svetimybių, vulgarizmų, keiksmažodžių, pvz.: beibysitinti, ikimobiliakinis, -ė, subinlaižystė, apsišikėlis, -ė, šūdmaišis, šūdmalė, vampyršmikis ir kt., bet ir tokie dariniai rašytojų kūriniuose būna meniškai įprasminti (vartojami motyvuotai).

Naujadarų reikšmės ir vartosena

Naujadarų (jie sakiniuose paryškinami – J. V.) reikšmėms suprasti reikia konteksto. Iš minimalios arba didesnės aplinkos paaiškėja visų naujadarų reikšmės. Visiškai aiškios reikšmės tų daiktavardžių, kurių leksinė reikšmė iš esmės sutampa su darybine reikšme – tokie pirmiausia yra veiksmų, ypatybių pavadinimai, pvz.: jos liečia klampaus šventžodžiavimo ribą (D. Kajokas); Apsaugoti nuo amaro ir nuo nelaukto netikėto / nuliaudėjimo (A. Žukauskas); Kai taip nutinka, pereini visas neišvengiamas stadijas–stacijas: šoką, neigimą, pyktį, kaltų ieškojimą, sugniužimą, apatiją. Apmirtį… (D. Kalinauskaitė); <…> atsisukant į žvilgsnio ir rankų nuzulintus baldus. Stinglius, nebylius. Jis ant vandens nuogas guli. <…> Tarsi pasiduotų. Prieš šį dužlų stinglumą (V. Papievis); Palaužtumo skausmas – / nelyginant drebučiai (A. Žukauskas); grabdirbystė klestės (G. Radvilavičiūtė); net ir nežiūrint jos uolios subinlaižystės, gyvenimas Sankt Peterburge Praskovjai tapo tokiu išbandymu (K. Sabaliauskaitė); Kur dar būčiau radęs Vytautą Vargalį, perėjusį lagerio pragarą, o paskui klaikios padugnystės pragarą (R. Gavelis); Sentimentalios seilionės apie pienės pūką, lipnų vaiko bučinį (V. Rykštaitė).

Aiškias reikšmes turi didelė dalis asmenis reiškiančių naujadarų: šiek tiek nuprotėjęs žmogus vadinamas nuprotėjėliu, kuris kur nors atsibeldė (su triukšmu atsidangino, atvyko) vadinamas atsibeldėliu, kuris kur nors persikraustė – persikraustėliu: <…> pasinaudoti šio nuprotėjėlio atvirumu (D. Kajokas); nesvarbu, ar jis būtų vietinis, ar, pasak jos, atsibeldėlis (V. Papievis); Persikraustėliai vos vos yrėsi į priekį (P. Dirgėla); einantis rinkti baravykų žmogus vadinamas baravykautoju: tikėdavos kokį paklydusį miesto baravykautoją į tiesų kelią išvesti (L. Gutauskas), o tas, kuris laido replikas, vadinamas replikuotoju: Ir kai kas nors jo pasišventusio gyvenimo žingsnius garsiai pavadindavo karjera, kunigas Andrius su nuostaba atsigręždavo į tokį replikuotoją (L. Černiauskaitė); mėgstantis išsigalvoti vadinamas išsigalvotoju, o kuris daro prielaidas – prielaidininku: O ir pats esi joks laidininkas… / greičiau – prielaidininkas, / Išsigalvotojas, pats savęs išsigandęs,/ Bijantis… (R. Stankevičius); žmogus, kuris smerkia kitus, vadinamas smerkiku: Nesu vargštų lietuvių smerkikas (R. Gavelis), madų besivaikantis žmogus vadinamas madišumi: ji atlaidžiai šaipėsi iš povų ir madišių, sėdinčių prie gretimo stalelio (J. Kunčinas), narkotikus, vadinamus ratais, vartojantis žmogus pavadintas ratininku[2]: Tikriausiai dėl noro atskiras kūno dalis sukti ratu šios magic pills pramintos ratais. <…> Tikrą ratininką galima pažinti iš tvirtai sučiauptų lūpų <…> ir labai išsiplėtusių akių vyzdžių (V. Rykštaitė), mėgstantis džiazą vadinamas džiazuoliu: Tikras džiazuolis turėtų jaustis keistai (K. Navakas), užrašinėjantis krepšelių ir vainikų juostas žmogus vadinamas juostarašiu: trys tokie juostarašiai sėdi dvokiančiam kambarėlyje ir <…> rašo dvokiančiais juodais dažais (J. Kunčinas).

Tiesiogines reikšmes turi nemaža dalis įvairius dalykus, reiškinius, daiktus įvardinančių daiktavardžių dūrinių, pvz.: kai tirpstanti naktis pavirto į asfaltkelio sniegą ir atsispindėjo jos akyse; miniatiūrinė bažnytlangių grafika apraizgo nuogą moters kūną (V. Kirkutis); visiškai aptraukti virtuvės langastikliai; žiūrėti kokį kvailafilmį „Cinamone“ (E. Karnauskaitė); prisidegęs giliai užtraukė dūmo, kartu su obelžiedžių kvapu (K. Sabaliauskaitė); Ant kalvos išsiskyrusios smėlkelio atšakos netrukus vėl susieina; leninų, hitlerių ir visokio plauko kaligulų klaidkeliai (D. Kajokas); Baržos ir Nemunas baltas / buvo šito dievovaizdžio piešinys (S. Geda); Jau užtekėjo <…> obuolmetis: laikas darkart / Pagarbinti sodus (A. Žukauskas); Ilgšis svečias bandė kankinti seną klavesiną, senelio iš mano gimtamiesčio palikimą (J. Kunčinas); rojuje ta pulsuojanti plikmoterių masė turėtų driektis visomis keturiomis kryptimis (J. Ivanauskaitė).

Kontekste išryškėja ir perkeltine reikšme vartojamų daiktavardžių naujadarų reikšmės, pavyzdžiui, protingas, išmintingas žmogus vadinamas protmaišiu, žiniakalniu, žiniažmogiu: gero tono požymis net išsičiustijusių protmaišių terpėje (J. Kunčinas); Rasa klausėsi <..> ir po truputį pradėjo suvokti, <…> koks „žiniakalnis“ yra šis žmogus (B. Jonuškaitė); pasirodė <…> sielos galiūnai, žiniažmogiai, išminčiai (J. Ivanauskaitė). Kvailas ar apykvailis žmogus vadinamas kvaišgalviu, šaukštapročiu: Demokratinis pasaulis, kur kvaišgalviai sudaro daugumą, panašu į mėšlyną (K. Saja); Silpnaprotaujantys trys šaukštapročiai joja (M. Martinaitis). Žiaurus (į gyvulį, žvėrį panašus) žmogus vadinamas gyvuliažmogiu, žvėriažmogiu: jis gyvuliažmogių sutryptas; Nurims žvėriažmogiai, – juos tuoj pakirs naktis (V. Jasukaitytė). Žmogus, vyras menkinamai pavadinamas naujadarais šūdmaišis, šūdvyris: O jos tėvai pabėgo iš Lietuvos / palikę tėvynę nelaimėje, – dievaži,/ tikras šūdmaišis! (D. Kajokas); ką visi tie šūdvyriai gali išmanyti apie mano vienatinę žmoną? (R. Gavelis). Pataikaujantis žmogus vadinamas šiknalindžiu, mėgstantis rėkauti, garsiai šnekėti žmogus vadinamas prapėlštgerkliu, storas žmogus vadinamas kubiltaukiu, o paliegęs žmogus – nupirdžmogiu: Kai šiknalindžiai susiduria su Karaliaus abejingumu (U. Radzevičiūtė); Jisai sėdėjo šalia, nors tasai praplėštgerklis ir spaudė jį (J. Aputis); Marija šoka su kažkokiu kubiltaukiu, kuris, pasirodo, dar ir kojas turi; Kuo vyresnė nelegalė, tuo daugiau nupirdžmogių bus suslaugiusi, tuo jos santaupos didesnės (B. Jonuškaitė) – pastarajame sakinyje vartojamas ir naujadaras suslaugyti (išslaugyti iki mirties).

Tiek tiesioginę, tiek ir perkeltinę reikšmę turintys būdvardžių naujadarai paprasta eina epitetais (jais apibūdinami įvairius dalykus reiškiantys daiktavardžiai). Itin dažnai įvairių rašytojų tekstuose vartojami būdvardžiai su priesaga –iškas, -a. Šios priesagos naujadarais (labai dažnai padarytais iš asmenvardžių) apibūdinama trumpai, bet aiškiai, įtaigiai, dvižodžiai (pažyminio ir pažymimojo žodžio) junginiai atitinka palyginamąją konstrukciją, pavyzdžiui, plg. bradūniška frazė ir frazė, kuri panaši į Bradūno, kudirkiškas idealizmas ir idealizmas, koks [buvo] būdingas Kudirkai ir pan.: brazauskiškas stotas, binkiška reakcija, breigeliškas vaiskumas, cvetajeviška prigimtis, cvirkiškas pašmaikštavimas, čiurlioniškas pavasaris, čiurlioniška paukštė, čiurlioniškos spalvos, čechoviškos ūkanos, dekartiškos formos, faustiškasis kelias, granauskiškas siekinys, hemingvėjiška žuvis, kavoliška nuostata, keruakiškos svajonės, kudirkiškas idealizmas, kvazimodiška kaukė, mačerniškieji siužetai, maironiškas klausimas, medėjiškos aistros, navakiški palyginimai, rembrantiški atspalviai, vangogiška skrybėlė, vydūniškoji programa, bitliška ševeliūra, chaldėjiškos giesmės, emigrantiškas skliautas, paskenduoliškos mintys, papaikėliškas žygis, panteriškas kūnas, saugumietiški labirintai, slibiniška gerklė, šeškiški smirdalai, kažkas žebenkštiška, babiloniškas užkalbėjimas, dienoraštiški eilėraščiai, gėliškas aromatas, gyvsidabriška prigimtis, sapališki sapnynai, subiniškas veidas, vienkiemiškos godos ir t. t.

Tiesioginės arba perkeltinės reikšmės epitetais eina ir kitokios darybos būdvardžių naujadarai. Nors dūriniai dažnai reiškia maždaug tą patį kaip ir žodžių junginys (plg. murzinanosis, –ė ir toks, kurio nosis murzina), vartojant vieną žodį – naujadarą – pasakoma ir naujau, ir ekonomiškiau, pvz.: jei „ikitūlinį“ [buvusį iki susitiko su Tūla – J. V.] gyvenimą ir prisimenu, tai stengiuosi nesigilinti (J. Kunčinas); jų kasdieniai rūpesčiai daug svarbesni už tuos oželių kaktomušinius reikaliukus; paskolindavo <…> vežimėlį tų murzinanosių plepių mergaičių pulkeliui; Berlyno šturmuotojas. <…> Mažakalbis. Daugiakeiksmis; O, slidžiašlaunė kaip ungurys. O, persikalūpė saldžioji viliokė (L. Gutauskas); Nebesiklausau kalbų, tuo labiau <…> sacharininio dainavimo (E. Karnauskaitė); padėdavo <…> dešinę pėdą su <…> skaudamu podagriniu nykščiu; mane klastingai užklupo chalatiniai hieroglifai; Jokie kapliailčiai siberiški šunys neperkąs jam dvasios stuburo; Ne, dar vanduo, ledošaltis ir šnerviadrebis, jis dar kažko nori (R. Gavelis); Per lenkus / Įgijome judėjinę rytietišką aviganių religiją; Į šitą baltą trobą po šėmžale pušim (A. Žukauskas); ant savo veido, ant trūkčiojančio, kirminingo, <…> prikimšto pamažėl krutančių inkštirų; Pilkakalis kovas. Doroja balkone batono riekę; Mazgai labai įmantrūs, didžiakilpiai; plačiašnervis veršių šėrikas; į raudonmūrius gimdymo namus; stengiasi ant palangės užkelti nusipenėjusią raudonkailę katę (D. Kajokas); spalio naktys gilios ir grimzdžios (R. Šerelytė); Netrukus vėl sulėkė tie nepasotos ereliai (K. Saja); nuožmiai rinkdama mažytes rudakiautes sraiges (B. Jonuškaitė). Būdvardžių naujadarai neretai vartojami metaforiškai, personifikuojant (žmogaus savybių suteikiama augalams, daiktams), lyginama ir pan., pavyzdžiui, saugumiečių veidai primena sėdynę: Saugumiečiai ramiais subiniškais veidais pareiškė <…> (R. Gavelis); neskaudinantis, neslegiantis liūdesys apibūdinamas kaip minkštalūpis, įžiūrimi (kaip žmogaus) putlūs debesų skruostai: [liūdesys] Lengvas, minkšalūpis, nemaudžiantis. Su kūrybingo ilgesio ženklais (D. Kajokas); Už lango – keisčiausios putliažandžių debesų formos. Personifikuojama diena ir abstraktas žvarbis: [diena] baltadantė ir kalstaakė, slapukaujanti ir atviraširdė, liepsninga, tolstanti (E. Karnauskaitė); naktižlibis pasenęs žvarbis (V. Kirkutis). Įvairių rašytojų kūriniuose dar vartojami būdvardžių naujadarų junginiai apvalažandė vyšnaitė, apvaliaskruosčiai obuoliai, geltonrūbiai medžiai, skambialiežuvis kvailys, storakulšis augalas, žaliažvilgsnė moteris ir kt.

Iš sakinių paaiškėja veiksmažodžių naujadarų reikšmės; dalyvinės veiksmažodžių formos taip pat dažniausiai eina epitetais: Ne metai taip išbaisino Broniaus balsą, o tarnyba (J. Aputis); Neįstengdamas supadorinti iš netikėtumo <…> išsiviepusio veido; Net ir mano sumokslėjusi smegeninė baigia apsišlifuoti (B. Jonuškaitė); Jis dar pamojuoja Keršei ranka (plakate rankos nematyti, bet tai nesvarbu) ir nutyla, supopierėja (R. Šerelytė); pabūti su vienišuojančia laukų dvasia (D. Kajokas); Girti, sukuilėję, mėšlini, gerklėj stringantys skiemenys (L. Gutauskas); Visa tai iš savo gyvenimo turiu išpašlovinti. Deleguoti kitiems; Deja, beibysitinti man neišdegę – tą darbą nugvelbė jaunesnės ir apsukresnės (D. Kalinauskaitė); <…> į ją pripila švino, kad švelniaglostytų (R. Gavelis); Maktelėjusi oranžo [kamanė], palieka šešėlį ir vingiuodainuodama su vėju lekia kažkur (P. Rakštikas). 

Prieveiksmių naujadarų reikšmė taip pat aiški – jie paprastai vartojami kaip paslėpti palyginimai: kengūriškai nušokavo reiškia nušokavo kaip kengūra, siaubūniškai puolantis – puolantis kaip siaubūnas, išsikerojusi piktžoliškai – išsikerojusi kaip piktžolė, tvarkėsi neišmanėliškai – tvarkėsi kaip neišmanėlis, medūziškai išsigaubdavo – išsigaubdavo kaip medūza, pajaciškai šaipėsi – šaipėsi kaip pajacas, tampa heteriškai plėšrios – tampa plėšrios kaip heteros, tvirtai, kineziterapeutiškai sugnyba dilbį  – sugnyba dilbį tvirtai kaip kineziterapeutas, -ė ir t. t. – vartojant naujadarą pasakoma trumpiau, įtaigiau, vaizdingiau: jeigu jo galvoje taip vijurkiškai nesisuktų mintys; vangiu ir girtuokliškai ligotu mąstymu; Tad gal neverta siaurakaktiškai absoliutinti ir šito; tarsi kokį angelą sargą, albatrosiškai nerangų <…> pasiuntinį, gaidžiukiškai dudenantis pusbernio baritonas; Sukoncentruoti sąmonę į spindulį ir pasišviesti juo. Nesvarstant, mocartiškai lengvai, kvatokliškai (D. Kajokas); mirties žingsniai, gal kiauniškai begarsiai, gal skulptoriškai trankūs (L. Gutauskas);  Matau tik kankiniškai perkreiptą merdinčio Šmėklos snukelį (J. Ivanauskaitė); Pastaruoju metu jis puldavo į neviltį vis dažniau ir dažniau, kartais net savigrioviškai (K. Sabaliauskaitė).  

Kartojimas

Įvairių kalbos dalių naujadarų reikšmei suprasti labai padeda kartojimas. Jis kartu yra ir stiliaus figūra bei teksto siejimo priemonė. Dažnai vartojami tokį pat (panašiai skambantį) afiksą (priesagą, priešdėlį) turintys dariniai (paprastai vienas yra realus darinys, kitas – naujadaras), pvz.: Kai esu vienas – vienišiauju, kai su ja – dvivienišiaujam; Velniava, tikros tos saulėgrąžos ar tariamos…?! <…> Velniava, angeliava!.. (D. Kajokas); šalia Petrylos virtuvės – jo buvusios ėdyklos, kraupyklos, melstuvės Bakchui ir Liuciferiui (J. Kunčinas); Ištisas arsenalas dantims – šveitikliai, skalikliai, plovikliai, gremžikliai; maloni išimtis nuobodybės ir nuosaikybės jūroje; jūra jam tą nušvitimo akimirką įkūnijo ir amžinybę, ir kintamybę (K. Sabaliauskaitė); Nakties gūdybėje, / Apjaukusioje pusnakčio kurčnebylybėje (A. Žukauskas); skyrius buvo perpildytas, o mūsų, tokių beviečių ir bepalačių, buvo gal dvidešimt (R. Granauskas); Nuliūdo meno vienuolija ir gatvių kalija, netekus vado, vėliavnešio; tai, kas atrodė jau prarasta amžiams, ūmai išnirtų iš pilkos begarsės benuotolės bekryptės miglos (L. Gutauskas); Saldūnų, geležūnų, saldrūgštūnų obuolių; Tas visagalis, visavaldis, Visabūvis, visagirdis, visamatis / dievas; Tenai ramybėse begiedrėse, bežvaigždėse (A. Žukauskas); savo kirmėliškus ar panteriškus kūnus; Besimainantis, beveidis, bežvilgsnis kūnas; Pynės lipa dangun, mirguliuoja, žvaigžduoja, bemirkčioja tarsi akutės (R. Gavelis); Masonėja vieni, / Mėsinėja kiti vienas kitą (J. Srielkūnas); O ir pats esi joks laidininkas… / greičiau – prielaidininkas (R.  Stankevičius). Kartais vartojami du analogiškos darybos (tokį pat afiksą turintys) naujadarai, pvz., vienkalbystė ir keliakalbystė: kamuoju savo klajonių išblaškytą protą tėvų vienkalbystės ir „mišrių“ vaikų keliakalbystės problema (D. Staponkutė); Gali būti kartojamas tas pats dūrinių modelis (kartais ir toks pat pamatinis žodis), pvz.: Kad nors tikri ponai būtų, o dabar tik pusponiai, skersponiai ar gaidponiai (R. Granauskas); Aprasojęs ir didelis ant sienos tarp krosnių kabantis veidrodis, tiksliau – subinrodis (L. Gutauskas); Tebūnie šventvakario šventvalandei; Senmedžiai, / senberžiai, drevėta mėnesiena (A. Kalanavičius).

Labai dažnai gretimuose sakiniuose kartojami tą pačią šaknį turintys žodžiai (ar žodžių junginiai), pvz.: Citata kaip vedlys, kaip nuodėmklausys, kaip tėvas. Citameldystė; Tamsuoliškas apsimokslinimas. Tamsuoliškai apsimokslinti – vadinas, nesugebėt pasiekti nei tikro pažinimo, nei <…> nežinojimo ribų; Sovietinė šūdmalė primalė šūdmėsės (D. Kajokas); Gelsvas protezas žvelgė į visus juos iš šlykščių proteziškų padilbų; Jis buvo vikriškesnis už vikšrų vikšrą Aleksą ir saugumietiškesnis už subinveidžius saugumiečius; Jis visiškai neturėjo kaklo. Masyvi galva <…>. Tasai bekaklis buvo suaugęs su grindinio akmenimis; Čia erzintuvas  <…> dirbtuvėje privaląs būti daiktas, kurio vienintelė paskirtis – erzinti atėjusius (R. Gavelis); Bet juk gulbė nežino apie savo orumą. Gal tik tau nesuvokiamas gulbiškumas; Aplink – liulanti, gliti, karštai kvėpuojanti masė. Ne kūnai, o kūnynas, kaip pelkė, kaip koks besiraitančių žuvų pilnas tinklas; Supoetinto šarkiškumo pritvinkus šarka beržo viršūnėje (B. Jonuškaitė); Tai juk taip almodovariška. Airinė mėgsta Almodovarą. Marijus – ne (A. Kavaliauskaitė); Jei vienus geriausių tokios prozos kūrinių rašo Navakas, tai visos panašios <..> seniai turėjo vadintis navakės (G. Radvilavičiūtė); Du studentai – įsimylėjęs plaštakius ir egoistė plaštakė pora mėnesių pažaidė namus (V. Rykštaitė); Ji kvepėjo. <…> pro visą tobulo kvapadirbio šarvą plonom adatėlėm sugebėjo prasiskverbti <…> jos pačios kvapas (K. Navakas); Jos <…> laukė, kol kuri nors žaliachalatė jas pagaliau atsimins. <…> moterys tarytum priklausė aukštesniam luomui, o kaip skiriamąjį ženklą visos dėvėjo žalius chalatėlius (L. Černiauskaitė); tačiau nebegalėjo ištarti žodžio aš, nebesuvokė, ką šis aštelėjimas reiškia (P. Dirgėla); Ringavo motina ringuotinę (A. Žukauskas).

Kartais viename pavyzdyje esama kelių rūšių kartojimo (kartojamas tas pats naujadaras, afiksas, šaknis ir kt.), pvz.: skausmas jau būtų atpirkties pradžia. O atpirkties čia nėr. Mirties nėr. Gyvenimo nėr. (D.  Kajokas); Tas bernas seniai išbernėjo, / merga išmergėjo seniai! (J. Strielkūnas); žvaigždžių žvaigždybės; stangrioj mėnulio / mėnulybėje (A. Žukauskas); Taip, tai buvo ne duonos akmenėjimas, o akmens duonėjimas (D. Kajokas); be literatūros savasties nebūna jokios literatūros mūsasties, nebūna ir pačių mūsų (R. Granauskas).

Sinonimija

Lietuvių kalboje yra leksinių ir darybinių sinonimų: leksiniais vadinami panašią arba tokią pat reikšmę turintys žodžiai (dailyraštis – kaligrafija, turgus – prekyvietė, brangus, -i – vertingas, -a, prigąsdinti – pribauginti), o darybiniai sinonimai yra panašios (tapačios) reikšmės bendrašakniai dariniai, pvz.: pikčiurna – piktuolis, -ė – pikčius – piktūnas, -ė – piktėlė – pikteiva, popilnis, -ė – apypilnis, -ė, pražilti – nužilti ir pan. Jei nepaisoma žodžių kilmės, į vieną sinonimų eilę dedami tiek tokią pat šaknį, tiek ir skirtingas šaknis turintys panašios (tokios pat) reikšmės žodžiai, pvz.: dykuma – dykynė – dykra – dykvietė – tyrai – tyrlaukis. Žodžiai, kurių reikšmių artimumas matyti ir be konteksto, yra sisteminiai sinonimai, o kurių reikšmės panašumas susidaro laikinai, tik tam tikrame kontekste, vadinami kontekstiniais sinonimais (apie įvairių rūšių sinonimus žr. J. Pikčilingio, K. Župerkos, E. Jakaitienės, J. Vaskelienės darbus).

Rašytojų sukurti naujadarai neretai yra realių (įprastų) žodžių kontekstiniai sinonimai, pavyzdžiui, ašara pavadinama spranguole: Tik jauti galugerkly lyg rakštį / Ašarą – spranguolę nenuryjamą (J. Strielkūnas), akiniai vadinami žiūrėklais: Ar jūs kada buvote trumparegiai? <…> Aš buvau. Puikiai žinau, kaip smagu pusę dienos rėplioti ir po centimetrą tyrinėti kilimo raštus: bene ten atostogauja tavo žiūrėklai. Štai kas yra pasaka be pabaigos: akinius rastum, jei užsidėtum akinius?.. (U. Barauskaitė), jonvabalis vadinamas žėruokliu: Jonvabalis žaibo spurgas – / Pumpuras ugnies žėruoklis (V. Kirkutis), vietoj įprasto daiktavardžio sumuštinis vartojamas naujadaras suteptinis: Atrodo netoli, bet bendrakeleiviai, vos perėję patikrą, perkasi kavos, suteptinių (B. Jonuškaitė), ausų kamštukai vadinami auskimšiais: Maestro žodžiais tariant – „auskimšiai“ (B. Jonuškaitė) ir kt.

Naujadarai kartais vartojami kaip realių (į žodynus įtrauktų) darinių bendrašakniai sinonimai, taigi arba susidaro naujos darybinių sinonimų eilės, arba pailgėja jau esamos (naujadaras sinonimų eilėje žymimas žvaigždute [*]): apgaubimas – *apgaubtis, apmirimas – *apmirtis, atitvėrimas –*atitvertis, atsiliepimas –*atlieptis, atpirkimas – *atpirktis, įgaubimas –* įgaubtis, išgaubimas –*išgaubtis, išvengimas –*išvengtis, neigimas – *neigtis, pamiršimas –*pamirštis, plastėjimas –*plastesys, sklidimas –*sklidesys, švogždimas –*švogždesys, balsvumas –*balsvybė, dažnumas –*dažnybė,  gudragalvystė –*gudragalvybė, kurčnebylystė –*kurčnebylybė, traškėjimas – traškesys – *traškulys. išdidybė – išdidumas – *išdidystė, luošumas – luošybė – luoša – *luošystė, seilėjimasis –*seilionė, susitelkimas – santalka –*sutelktis, pusponis – *skersponis –*gaidponis, smerkėjas, -a –*smerkikas, -ė, did(žia)gerklis, -ė – išverst(a)gerklis, -ė – paleistagerklis, -ė – plač(ia)gerklis, -ė – *praplėštgerklis, -ė, apypilkis –ė – popilkis, -ė – pilkokas, -a – *priepilkis, -ė, nendrėtas, -a –*nendringas, -a, stingus, -i – *stinglus, -i.

 Apibendrinimas

• Lietuvių rašytojai buvo ir yra naujadarų kūrėjai – daugelio autorių kūriniuose yra į žodynus neįtrauktų darinių; vienų rašytojų tekstuose jų labai daug, kitų mažai. Rašytojai remiasi visomis lietuvių kalbos žodžių darybos išgalėmis ir naujadarus (sąmoningai arba nesąmoningai) daro tiek pagal žodžių darybos taisykles, tiek ir jų nepaisydami. Naujadarai daromi iš įvairių pamatinių žodžių: ir iš paprastų, ir iš morfemiškai sudėtingų, tiek iš priklausančių bendrinei kalbai, tiek ir iš esančių jos užribyje.
• Iš minimalaus arba platesnio konteksto paaiškėja visų naujadarų reikšmės. Suprasti reikšmę padeda ir darybos afikso, modelio produktyvumas, analogiškų realių (žodynuose fiksuotų) darinių žinojimas, taip pat įvairaus pobūdžio kartojimas.
• Daiktavardžiais dažniausiai pavadinami nauji dalykai, bet kartais jie vartojami kaip sisteminių darinių sinonimai. Kartais naujadarai turi dvigubą stilistinį krūvį – patys būdami darybos figūromis dar įeina į įvairias leksines, sintaksines figūras. Neretai naujadarais ne tik kas nors įvardijama, bet ir parodomas vertinimas, požiūris į pavadinamą dalyką. Absoliuti būdvardžių naujadarų dauguma eina tiesioginę arba perkeltinę reikšmę turinčiais epitetais. Būdvardžiai ir prieveiksmiai dažnai vartojami kaip paslėpti palyginimai – vartojant naujadarus (o ne maždaug tą patį reiškiančius žodžių junginius) pasakoma naujai, bet aiškiai ir ekonomiškai.

Straipsnių ciklas „Lietuvių kalbos naujovės ir įdomybės“. Straipsnį rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jei norėtumėte publikuoti visą straipsnį ar jo dalį, prašom nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

[1] Naujažodis yra bet koks kalboje atsiradęs naujas žodis, o naujadaras yra naujai atsiradęs darinys – iš kokio nors esamo žodžio arba žodžių padarytas naujas žodis. Apie Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną ir kai kuriuos jame pateiktus naujažodžius žr. A. Aleksaitės straipsnį žurnale „Pasaulio lietuvis“ 2024 balandžio mėn.

[2] Lietuvių kalbos žodyne pateiktas daiktavardis ratininkas nukreipiamas į bendrašaknį darinį račius, kuris turi reikšmę „medinių vežimo dalių, ratų dirbėjas“. Naujadaras su žodyne fiksuotu dariniu sutampa tik formaliai.