Dr. Stasys TUMĖNAS,
LRS ir Pa­sau­lio lie­tu­vių ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas

Bir­že­lio 14 die­na – ne tik Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­na, pri­me­nan­ti tra­giš­ką­jį Lie­tu­vai 1941 me­tų bir­že­lio vi­du­rį. Tą pa­čią, tik 1949-ųjų me­tų, die­ną bu­vo pa­skelb­ta gar­sio­ji kons­ti­tu­ci­nės svar­bos „Lie­tu­vių char­ta“, vil­tin­gai kal­ban­ti apie ki­tą at­plėš­tos lie­tu­vių tau­tos da­lį – trem­ties tra­jek­to­ri­jas į Va­ka­rus. 

Šį is­to­ri­nį do­ku­men­tą pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus yra įvar­di­jęs „lie­tu­vių Šven­tuo­ju Raš­tu ar­ba lie­tu­vy­bės Kons­ti­tu­ci­ja“. Kar­tais šis do­ku­men­tas va­di­na­mas dias­po­ros „De­ka­lo­gu“. Apie jį kal­ba ir re­ži­sie­riaus Juo­zo Sa­bo­liaus su­kur­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas „Lie­tu­vių char­ta“, ku­ria­me pa­nau­do­ti bro­lių Mo­tū­zų-Be­lec­kų fil­mo „Be tė­vy­nės – iš­trė­mi­me“ frag­men­tai.

Šiais Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais, ku­riuos pa­skel­bė LR Sei­mas, tiks­lin­ga kal­bė­ti ir ak­tua­li­zuo­ti eg­zis­ten­ci­nę Ma­riaus Ka­ti­liš­kio fra­zę „Išė­ju­siems ne­grįž­ti“, per pa­sau­lį ke­lia­vu­sios pa­ro­dos „No Ho­me To Go To“ („Pra­ra­dę Tė­vy­nę, na­mus“) iš­gy­ve­ni­mus pa­si­trau­ki­mo iš Lie­tu­vos me­tais, kai ma­ža vil­ties bu­vo su­grįž­ti. Kaip mi­no­riš­kai ra­šė Či­ka­go­je at­si­dū­ru­si poe­tė Liū­nė Su­te­ma:

„Neat­sig­ręžk,
Ta­ve se­ka se­na Ma­žei­kių sto­tis – Neat­sig­ręžk,
Šniokš­čia ir švil­pia suo­di­ni gar­ve­žiai, už ta­vęs nie­ko nė­ra ir nie­ko nie­ko ne­bu­vo,
Trink­si ir dun­da va­go­nų ra­tai – tik mig­la tarp dan­gaus ir že­mės,
Tau nie­kur ne­be­rei­kia va­žiuo­ti, tik mig­la.“
Jau iš­va­žia­vai – (…)

Is­to­ri­ja pa­ro­dė, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė pri­si­kė­lė ir ei­na sa­va­ran­kiš­ku ke­liu kaip ly­gia­ver­tė tarp ki­tų pa­sau­lio ša­lių. Ir pa­sau­ly­je is­to­ri­jos vė­jų nu­blokš­tas per mi­li­jo­nas mū­sų tau­tie­čių prie to pri­si­dė­jo, to­dėl bū­ti­na apie juos kal­bė­ti. Kal­bė­ti apie is­to­ri­ją.

Re­fe­ren­du­mo pa­tir­tys

Vi­si dar gy­ve­na­me ne tik Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to rin­ki­mų nuo­tai­ko­mis, bet ir ap­mąs­to­me ge­gu­žės 12 d. vy­ku­sio pri­va­lo­mo­jo re­fe­ren­du­mo dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo re­zul­ta­tus. Gir­di­me la­bai kont­ra­ver­siš­kų tei­si­nin­kų ir po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kų, ko­men­ta­to­rių nuo­mo­nių.

La­biau­siai ste­bi­na aiš­ki­ni­mai, kad re­fe­ren­du­mas pa­ty­rė ne­sėk­mę. Taip, nors jam ne­bu­vo ge­rai pa­si­reng­ta, bet pri­trū­ko vi­sai ne­daug bal­sų, kad pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo ga­li­my­bės bū­tų pra­plės­tos, kad at­si­ras­tų Kons­ti­tu­ci­jos 12 ir 55 straips­nių pa­tai­sos. Bet ar ga­li­ma lai­ky­ti pra­lai­mė­ji­mu, kai be­veik mi­li­jo­nas – net 927 410 pi­lie­čių (73,38 pro­c.) iš 1 291 934 da­ly­va­vu­sių­jų pa­si­sa­kė UŽ? PRIEŠ bu­vo tik 336 446 pi­lie­čiai (26,62 pro­c.). Gal­vo­ju, kad tai ne­ti­kė­tas ko­ky­bi­nis pi­lie­tiš­ku­mo, tau­ti­nio su­si­tel­ki­mo pro­ver­žis, ro­dan­tis, kad pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo pro­ble­ma svar­bi, ak­tua­li ir Lie­tu­vo­je, ir šiuo me­tu už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms.

Sa­vo pi­lie­ti­nę po­zi­ci­ją vie­ni ak­ty­viau­siai ša­ly­je iš­sa­kė Šiau­lių gy­ven­to­jai (UŽ pa­si­sa­kė 33 987 šiau­lie­čiai, PRIEŠ – 12 172). Džiu­gi­na ir pa­sau­lio lie­tu­vių daug ak­ty­ves­nis įsi­trau­ki­mas į bal­sa­vi­mą. 2016 m. Sei­mo rin­ki­muo­se da­ly­va­vo tik per 16 000 mū­sų tau­tie­čių už­sie­ny­je, o Pre­zi­den­to rin­ki­muo­se ir re­fe­ren­du­me dėl pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo pa­si­sa­kė per 50 000 tau­tie­čių, nors įsi­re­gist­ra­vu­sių da­ly­vau­ti bu­vo per 61 000. Per 10 000 biu­le­te­nių ne­pa­sie­kė VRK dėl tech­ni­nių (pa­što, am­ba­sa­dų, kon­su­la­tų dar­bo) pro­ble­mų. Tas fak­tas ska­ti­na dis­ku­si­jas dėl ga­li­mo elekt­ro­ni­nio (in­ter­ne­ti­nio) bal­sa­vi­mo ga­li­my­bės bent jau už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems tau­tie­čiams.

Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais tiks­lin­ga kal­bė­ti apie išei­vi­jos is­to­ri­ją, tai yra pui­ki pro­ga pri­si­min­ti vi­sus tuos šim­tus tūks­tan­čių tau­tie­čių, ku­rie dėl po­li­ti­nių, is­to­ri­nių, so­cia­li­nių, eko­no­mi­nių prie­žas­čių bu­vo pri­vers­ti ar sa­vo no­ru iš­vy­ko iš pri­gim­ti­nės Lie­tu­vos. Apie dau­ge­lį iš­ki­lių Šiau­rės Lie­tu­vos as­me­ny­bių, dir­bu­sių Lie­tu­vai, lie­tu­vy­bei stip­rin­ti išei­vi­jo­je yra ra­šy­ta ir „Šiau­lių kraš­te“. Tai Pran­ciš­kus Ju­ras, Do­mas Ja­sai­tis, Jo­nas ir Vy­tau­tas Šliū­pai, Ma­rius Ka­ti­liš­kis ir jo žmo­na Liū­nė Su­te­ma, Al­fon­sas Šešp­lau­kis ir dau­ge­lis ki­tų.

Mi­nė­da­mi Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tus ir „Lie­tu­vių char­tos“ ju­bi­lie­ji­nius me­tus, ap­ta­ria­me es­mi­nius Lie­tu­vos ir lie­tu­vy­bės klau­si­mus, mė­gi­na­me su­pras­ti ir tuos, ku­rie sa­ko, kad „Lie­tu­va yra vi­sur, kur gy­ve­na lie­tu­viai“, ir tuos, ku­rie tei­gia, kad „Lie­tu­va yra čia“. Da­lis at­sa­ky­mų sly­pi „Lie­tu­vių Char­to­je“, ku­rią pa­ren­gė Vy­riau­sia­sis Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas ir 1949 m. bir­že­lio 14 d. pa­skel­bė lei­di­ny­je „Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė“ (1949, Augs­bur­ge). 1949 me­tais šis ak­tas kons­ta­ta­vo tai, ką išei­viai, da­lis lie­tu­vių tau­tos žie­do, no­rė­jo pa­sa­ky­ti vie­ni ki­tiems, t. y. per­duo­ti tau­ti­nio so­li­da­ru­mo ži­nią. 2019 m. do­ku­men­tas jau kal­ba mums, glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams, ku­riems ten­ka at­sa­ky­ti į klau­si­mą: ką šian­dien reiš­kia bū­ti lie­tu­viu?

Paž­vel­ki­me į es­mi­nes „Lie­tu­vių char­tos“ nuo­sta­tas ir pa­si­sten­ki­me jas ma­ty­ti su­dė­tin­ga­me šiuo­lai­ki­nia­me geo­po­li­ti­nia­me, so­cia­li­nia­me, tarp­kul­tū­ri­nia­me kon­teks­te, ku­ris stip­ri­na kai ku­rių nuo­sta­tų ak­tua­lu­mą. „Lie­tu­vių char­ta“ nau­jai pra­by­la ir tiems, ku­rie po 1990 m. iš­vy­ko iš Lie­tu­vos, ir tiems, ku­rie li­ko jo­je ir sten­gia­si su­kur­ti tai, ko 50 me­tų ne­ga­lė­jo pa­da­ry­ti jų tė­vai ar se­ne­liai.

Kaip at­si­ra­do „Lie­tu­vių char­ta“?

Jos su­kū­ri­mą pa­ska­ti­no Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės stei­gi­mas (ši or­ga­ni­za­ci­ja įkur­ta 1958 m.). Lie­tu­viai išei­viai Vo­kie­ti­jo­je ir ki­to­se Va­ka­rų vals­ty­bė­se jau bu­vo su­sior­ga­ni­za­vę į veik­lią Trem­ti­nių bend­ruo­me­nę. Ta idė­ja pe­rim­ta iš pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos ini­cia­ty­va 1932 m. Kau­ne įsteig­tos „Už­sie­nio lie­tu­viams rem­ti drau­gi­jos“, ku­ri rū­pi­no­si ir išei­vi­jos tau­ti­ne sa­vi­mo­ne, siun­tė jiems lie­tu­viš­ką li­te­ra­tū­rą, kvie­tė šei­mų, jau­ni­mo eks­kur­si­jas į Lie­tu­vą, rū­pi­no­si sti­pen­di­jo­mis už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams stu­di­juo­ti Lie­tu­vos (vė­liau – Vy­tau­to Di­džio­jo) uni­ver­si­te­te. 1935 m. rugp­jū­čio 11-18 d. Kau­ne bu­vo su­šauk­tas Pa­sau­lio lie­tu­vių kong­re­sas, ku­ria­me A. Sme­to­na ra­gi­no įkur­ti vi­so pa­sau­lio lie­tu­vius vie­ni­jan­čią są­jun­gą.

Šių idė­jų įgy­ven­di­ni­mas bu­vo pra­tęs­tas po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Dar 1948 m. ru­de­nį pa­reng­ti PLB sta­tu­tą bu­vo įsi­pa­rei­go­jęs VLIK‘as. Jis su­da­rė spe­cia­lią ko­mi­si­ją, ku­rios na­riai bu­vo: Do­mas Kri­vic­kas, Kip­ras Bie­li­nis, Pet­ras Kar­ve­lis, Vy­tau­tas Vai­tie­kū­nas ir Me­čys Va­liu­kė­nas. Ko­mi­si­ja sie­kė su­vie­ny­ti lie­tu­vių su­si­vie­ni­ji­mus, or­ga­ni­za­ci­jas. Tai ir bu­vo iš­dės­ty­ta „Lie­tu­vių char­to­je“, pa­reng­to­je re­mian­tis Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos min­ti­mis apie Tau­tą ir jos vals­ty­bin­gu­mą. Ki­taip sa­kant, “Lie­tu­vių char­ta” su­tei­kė tei­si­nį, vi­suo­me­ni­nį, mo­ra­li­nį pa­grin­dą, su­telk­da­ma at­ski­rus in­di­vi­dus į vie­ną bend­ruo­me­nę – tau­ti­nę, kul­tū­ri­nę bend­ri­ją. Tai bu­vo pa­da­ry­ta at­si­žvel­giant į rea­lią si­tua­ci­ją ir pro­gno­zuo­jant atei­tį. A. J. Grei­mo žo­džiais, su­pran­tant, kad „žmo­gus prieš sa­ve tu­ri tik­tai konk­re­čias si­tua­ci­jas ir ga­li pa­si­rink­ti tik konk­re­čias ver­ty­bes“.

„Lie­tu­vių char­ta“ – tai lyg įpa­rei­go­ji­mas kiek­vie­nam lie­tu­viui, jo są­ži­nei. Tai ke­lio ro­dyk­lė po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­siems bro­liams ir se­se­rims. Nors Char­tą su­da­ro įžan­gi­nė da­lis ir try­li­ka straips­nių, bet tai yra vien­ti­sas ir neats­ki­ria­mas ak­tas. Tai ne išei­vių, o lie­tu­vių tau­tos ak­tas, ku­rio pream­bu­lė­je įvar­dy­ta lie­tu­vių tau­tos praei­tis, am­ži­no­sios ver­ty­bės: tė­vų že­mė, gy­vy­bė, kal­ba, tau­ti­nės bei vals­ty­bi­nės tra­di­ci­jos, tau­ti­nė kul­tū­ra, Vi­sa­ga­lio va­lia ir lais­vo žmo­gaus pa­šau­ki­mas. Aki­vaiz­du, kad be­veik vi­sos šios ver­ty­bės įtvir­tin­tos ir LR Kons­ti­tu­ci­jos (1992 m. spa­lio 25 d.) pream­bu­lė­je, ku­rio­je ne­mi­ni­mas tik Die­vas, nes re­li­gi­nį mat­me­nį kei­čia tei­sės dis­kur­sas.

Ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį, kad Kons­ti­tu­ci­jos pream­bu­lė bai­gia­si nuo­sta­ta: „at­gi­mu­sios Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čių va­lia prii­ma ir skel­bia šią KONS­TI­TU­CI­JĄ“. Ar ga­lė­tu­me kal­bė­ti apie at­gi­mu­sią Lie­tu­vos vals­ty­bę, už­mirš­da­mi už­sie­ny­je (ne sa­vo va­lia) at­si­dū­ru­sius lie­tu­vius, ku­rių in­dė­lis į Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą 1990 m. Ko­vo 11-ąją yra itin reikš­min­gas? Ži­no­ma, ne­ga­lė­tu­me, to­dėl neat­si­tik­ti­nai šie­met mi­ni­me Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tus.

„Lie­tu­vių char­tos“ tu­ri­nys

„Lie­tu­vių char­tos“ da­lis są­ly­giš­kai ga­li­ma pa­va­din­ti ak­sio­lo­gi­ne (ver­ty­bi­ne), po­li­ti­ne ir tau­ti­ne. Pab­rėž­ti­na, kad pir­mo­ji Char­tos nuo­sta­ta yra im­pe­ra­ty­vi: „Tau­ta yra pri­gim­to­ji žmo­nių bend­ruo­me­nė. Nie­kas ne­ga­li bū­ti prie­var­tau­ja­mas sa­vo ry­šį su tau­ti­ne bend­ri­ja nu­trauk­ti. Pa­sau­ly­je pa­skli­dę lie­tu­viai su­da­ro vie­nin­gą Pa­sau­lio Lie­tu­vių Bend­ruo­me­nę“. Tau­ta kaip pri­gim­ti­nė žmo­nių bend­ruo­me­nė įvar­dy­ta, re­mian­tis pri­gim­ti­ne tei­se, re­gis, at­si­žvel­giant į Vi­suo­ti­nės žmo­gaus tei­sių dek­la­ra­ci­jos (1948) nuo­sta­tas. Ta­čiau ku­ria­ma ne „nie­ko bend­ra ne­tu­rin­čių­jų drau­gi­ja“, A. Lin­gio žo­džiais ta­riant, bet tau­ti­nė bend­ri­ja, ku­ri yra pa­sau­ly­je pa­skli­du­sių lie­tu­vių vie­ni­ji­mo­si kri­te­ri­jus ir es­mi­nė są­ly­ga. Bū­tent mi­nė­ti iš­sklai­dy­ti lie­tu­viai „[…] su­da­ro vie­nin­gą pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nę“.

Ma­to­me ku­dir­kiš­ką vie­ny­bės dis­kur­są, ku­ris, kaip ro­do išei­vi­jos is­to­ri­ja, bū­din­gas tik kai ku­rioms po­ka­rio ge­ne­ra­ci­joms. Ta­čiau šian­dien vie­ny­bės im­pe­ra­ty­vas yra dar svar­bes­nis glo­ba­laus pa­sau­lio aki­vaiz­do­je, nes nau­jo­sios bend­ruo­me­nės yra frag­men­tuo­tos, be­si­re­mian­čios in­di­vi­dua­lis­ti­nė­mis, o ne ko­lek­ty­vi­nė­mis ver­ty­bė­mis.

„Lie­tu­vių char­tos“ 2–5 nuo­sta­tos – ak­sio­lo­gi­nės (ver­ty­bi­nės), nes jos iden­ti­fi­kuo­ja ir siū­lo tau­ti­nes bei na­cio­na­li­nes ver­ty­bes, pa­tik­rin­tas am­žių. Tai yra: tau­ty­bė, kal­ba, šei­ma ir tau­ti­nė kul­tū­ra. Tau­ty­bė yra duo­ty­bė, to­dėl for­mu­luo­ta: „Lie­tu­vis lie­ka lie­tu­viu vi­sur ir vi­sa­da“. Šian­dien su­pran­ta­me, kad tai bu­vo sie­ki­nys (idea­las), bet jis iš da­lies bu­vo įgy­ven­din­tas, o tai ga­li­ma paaiš­kin­ti bū­ti­ny­be lie­tu­viams įsi­tvir­tin­ti ir iš­lai­ky­ti sa­vo tau­ti­nį ta­pa­tu­mą lais­va­ja­me ir miš­ria­ja­me Va­ka­rų pa­sau­ly­je.

1949 m. nie­kas ne­bū­tų klau­sęs, ko­dėl lie­tu­vis lie­ka lie­tu­viu vi­sur ir vi­sa­da. Tai bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­ma, bet šian­dien – jau ki­ta si­tua­ci­ja. Da­bar šis klau­si­mas ga­li­mas, bet tik to­dėl, kad pa­si­kei­tė lie­tu­vis. No­rė­da­mi ap­mąs­ty­ti šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vio trans­for­ma­ci­ją, tu­rė­tu­me ap­svars­ty­ti dar et­nog­ra­fės, il­ga­me­tės vie­nin­te­lio išei­vi­jos lie­tu­vių dien­raš­čio „Drau­gas“ re­dak­to­rės Da­nu­tės Bin­do­kie­nės tei­gi­nį: „Ame­ri­kie­čiu bū­ti – vi­sai ne­blo­gai. Bū­ti lie­tu­viu – pa­rei­ga“.

Kal­ba yra svar­biau­sio­ji tau­ti­nės bend­ruo­me­nės jung­tis. „Lie­tu­vių kal­ba lie­tu­viui yra tau­ti­nė gar­bė“ – taip Char­to­je api­brėž­ta kal­bos vie­ta ir reikš­mė. Ta­čiau ki­ta­kal­bė ap­lin­ka ir kar­tų kai­ta na­tū­ra­liai lė­mė są­mo­nin­gą jau­no­sios kar­tos at­si­ri­bo­ji­mą ir ti­ta­niš­kas tė­vų pa­stan­gas ne iš­sau­go­ti lie­tu­vių kal­bą, bet sa­vo at­ža­loms įro­dy­ti, kad tai yra ver­ty­bė. Šiuo at­žvil­giu ta­pa­tūs pro­ce­sai vy­ko ir so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, nes kal­ba bu­vo tau­ti­nės sa­vi­gy­nos ir sa­vi­kū­ros įran­kis. Šiuo at­ve­ju ga­li­me dė­ti ly­gy­bės ženk­lą tarp K. Bra­dū­no ir J. Mar­cin­ke­vi­čiaus, nes abiems kal­ba bu­vo ver­ty­bių ver­ty­bė, tau­tiš­ku­mo ma­tas.

Char­tos kū­rė­jai šei­mą trak­ta­vo, kaip tau­tos gy­vy­bės šal­ti­nį. Jie nor­ma pa­da­rė idea­lą: „Lie­tu­vis ku­ria lie­tu­viš­ką šei­mą“. Ir tai ne­bu­vo žmo­gaus pri­gim­ti­nių tei­sių ri­bo­ji­mas, nes tik lie­tu­viš­ka šei­ma bu­vo su­vo­kia­ma, kaip ga­lin­ti už­tik­rin­ti pa­čios Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės eg­zis­ta­vi­mą ir iš­li­ki­mą. Gy­ve­ni­mas vėl­gi įne­šė sa­vų ko­rek­ci­jų, ku­rios, ma­no su­pra­ti­mu, pra­tur­ti­no lie­tu­vio ko­dą, bet kar­tu iš­kė­lė daug klau­si­mų kon­ser­va­ty­viai išei­vi­jos lie­tu­vių vi­suo­me­nės da­liai. Tai įdo­miai at­spin­dė­ta Bi­ru­tės Jo­nuš­kai­tės ro­ma­ne „Bal­tų už­trauk­tu­kų tan­go (2009), pa­žy­mint vie­ną iš pro­ble­mų: „Tie­sa, miš­rių šei­mų vai­kai kal­ba jau tik ang­liš­kai“.

Char­to­je pa­grįs­tai su­reikš­mi­na­ma tau­ti­nė kul­tū­ra, ta­čiau pra­lei­džia­mas vie­nas es­mi­nis mo­men­tas: tau­ti­nė kul­tū­ra nė­ra siau­ra ir sa­ve izo­liuo­jan­ti, bet, prie­šin­gai, at­ve­rian­ti ke­lius į pa­sau­li­nę kul­tū­rą. Įsik­lau­sy­ki­me: „Tau­ti­nė kul­tū­ra yra ke­lias į tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą ir bend­ra­vi­mą“. Do­ku­men­to kū­rė­jai su­vo­kė, kad tik tau­ti­ne kul­tū­ra, sa­vo uni­ka­lu­mu mes ga­li­me bū­ti įdo­mūs pa­sau­ly­je. Tai, be­je, liu­di­jo ir is­to­ri­nis lie­tu­vių da­ly­va­vi­mas Pa­sau­li­nė­se pa­ro­do­se Pa­ry­žiu­je (1900, 1937), Niu­jor­ke (1939), prie ku­rių ren­gi­mo itin daug pri­si­dė­jo už­sie­ny­je gy­ve­nę lie­tu­viai. O da­bar ma­to­me at­virkš­ti­nį va­rian­tą: da­lis Lie­tu­vos jau­nuo­me­nės pir­ma at­ran­da glo­ba­lią pa­sau­lio kul­tū­rą, o tai pa­da­rę su­ži­no, kad esa­ma ir sa­vos, tau­ti­nės kul­tū­ros, ku­ri tu­ri ir sa­vų ak­me­nų, ir sa­vų per­lų. Pa­si­kei­tė tik ke­lias, bet nie­kur ne­din­go su­vo­ki­mas, ku­rį iš­sa­kė Juo­zas Gir­nius: „Kul­tū­ra su­ku­ria tau­tą, nes jai pri­klau­so vi­si tie ry­šiai, ku­rie sie­ja tau­tą.[…] Vi­suo­ti­nė kul­tū­ra yra tau­ti­nių kul­tū­rų vai­sius, nes dau­giau ar ma­žiau vi­sos tau­tos ją ku­ria“.

6–10 „Lie­tu­vių char­tos“ straips­niai ga­li bū­ti pa­va­din­ti po­li­ti­ne da­li­mi, nes ap­ta­ria vals­ty­bės, mo­kyk­los, drau­gi­jos, švie­ti­mo, is­to­ri­jos klau­si­mus. „Vals­ty­bė yra aukš­čiau­sio­ji tau­ti­nės bend­ruo­me­nės or­ga­ni­za­ci­ja“ – įra­šy­ta 1949 m. „Lie­tu­vių char­to­je“. Ma­to­me tau­ti­nės bend­ruo­me­nės val­dy­mo mo­de­lį, ku­ris tu­rė­jo ga­ran­tuo­ti or­ga­ni­za­ci­jos funk­cio­na­vi­mą, tau­ti­nės kul­tū­ros ug­dy­mą ir iš­li­ki­mą. Pri­si­min­ki­me Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio 1949 m. Va­sa­rio 16-osios dek­la­ra­ci­ją ir pa­ma­ty­si­me, kad kal­bė­ta apie tuos pa­čius da­ly­kus: įtei­si­na­ma „Ats­ta­ty­to­ji Lie­tu­vos vals­ty­bė“ oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je ir „Vals­ty­bi­nė ne­prik­lau­so­my­bė“ trem­ty­je („Lie­tu­vių char­ta“, 1949-06-14).

Ana­lo­giš­ką mąs­ty­mą bei ryž­tą at­kur­ti lais­vą Lie­tu­vą lė­mė tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­ma, su­ge­bė­ju­si Lie­tu­vo­je įvyk­dy­ti vi­suo­ti­nę Apš­vie­tą, ku­rios iš­skir­ti­nai tau­ti­nį ele­men­tą ga­lė­tu­me kri­ti­kuo­ti, bet ne­tu­ri­me tei­sės ne­ma­ty­ti švie­ti­mo ir moks­lo vai­sių, ku­rie su­kū­rė mo­der­nią eu­ro­pie­tiš­ką vals­ty­bę XX am­žiu­je. Čia ga­li­ma pa­mi­nė­ti ir uni­ka­lius kul­tū­ros ži­di­nius Per­kel­tų­jų as­me­nų sto­vyk­lo­se (DP), tau­ti­nės kul­tū­ros ir švie­ti­mo cent­rus už­sie­ny­je ant­ro­je XX a. pu­sė­je, su­vie­ni­ju­sius pa­sau­li­nio ly­gio išei­vi­jos moks­li­nin­kus lie­tu­vius, ku­rių dar­bai ir idė­jos mai­ti­no at­si­ku­rian­tį­jį Lie­tu­vos aukš­tą­jį moks­lą XX am­žiaus pa­bai­go­je. XXI a. Vy­tau­tas Ka­vo­lis įvar­di­jo „nu­že­min­tų­jų ge­ne­ra­ci­ja“, bet iš tie­sų tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie „iš­lais­vi­nan­čių­jų ge­ne­ra­ci­ją“, nors pa­ts lais­vės ak­tas ir įvy­ko chro­no­lo­giš­kai vė­liau.

Švie­ti­mo vaid­muo tau­tai

Mo­kyk­la kurs­tė tau­ti­nės dva­sios ži­di­nį 1949 m., for­ma­vo me­ce­na­tys­tės tra­di­ci­jas už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­se. Tau­tiš­kai su­si­pra­tęs lie­tu­vis kū­rė re­li­gi­nes, kul­tū­ri­nes, jau­ni­mo, sa­vi­šal­pos, pro­fe­si­nes ir ki­tas lie­tu­vių drau­gi­jas, ki­taip sa­kant, rea­li­za­vo su­kaup­tą in­te­lek­tua­li­nį ka­pi­ta­lą, nors tai da­ry­ti ne­bu­vo leng­va. Man re­gis, mes daž­nai ne­su­vo­kia­me iki ga­lo, kad išei­vi­jos lie­tu­viams te­ko gy­ven­ti ir kur­ti to­kio­je kon­ku­ren­ci­nė­je ter­pė­je, ku­ri pas mus at­si­ra­do tik žy­miai vė­liau, ži­no­ma, įgi­ju­si ir sa­vi­tų mo­di­fi­ka­ci­jų.

Mes ne­pa­kan­ka­mai iš­ryš­ki­na­me kad ir ašt­rią bei ne­gai­les­tin­gą kon­ku­ren­ci­ją, pa­vyz­džiui, išei­vi­jos kul­tū­ros lau­ke – „Drau­go“ pre­mi­jos (ne)sky­ri­mą ar An­ta­no Škė­mos ir Bi­ru­tės Pu­ke­le­vi­čiū­tės kon­ku­ra­vi­mą. O ką jau kal­bė­ti apie Vy­tau­to Ka­vo­lio iš­ta­rą, kad „gy­ve­nant 50 me­tų Va­ka­rų kraš­tuo­se, per ma­žai bu­vo iš­mok­ta […]“.

„Lie­tu­vis or­ga­ni­zuo­ja ir re­mia spaus­din­tą lie­tu­viš­ką žodį”– tai yra prie­sa­kas rem­ti kny­gų lei­dy­bą, o kny­ga yra tau­ti­nės bend­ruo­me­nės kul­tū­ros ženk­las. Bet taip teig­da­mas su­siau­rin­čiau kny­gos kul­tū­ros reikš­mę, nes šiuo at­ve­ju ten­ka kal­bė­ti apie Lie­tu­vos vals­ty­bę. So­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je kny­ga bu­vo pa­vers­ta ideo­lo­gi­jos, pro­pa­gan­dos įran­kiu, vei­kė cen­zū­ros me­cha­niz­mai ir ki­ti veiks­niai, ku­rių vi­su­ma lei­džia įžvelg­ti kny­gos kul­tū­ros per­trū­kį. Ta­čiau kny­ga tę­sė sa­vo rai­dą išei­vi­jo­je, to­dėl mes ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad tai yra vie­nas di­džiau­sių „Lie­tu­vių char­tos“ nuo­pel­nų. Ki­ta ver­tus, ir čia te­be­sa­ma bal­tų dė­mių, nes bet ku­ri ko­lek­ty­vi­nė bend­ruo­me­nė taip pat vyk­do, P. Bo­ga­ty­rio­vo ir R. Ja­kob­so­no ter­mi­nu, pre­ven­ci­nę bend­ruo­me­nės cen­zū­rą, o pa­sta­ro­sios at­sklei­di­mas dar te­be­lau­kian­tis už­da­vi­nys.

Kaip ir ro­man­ti­zuo­tos Lie­tu­vos is­to­ri­jos po­vei­kis jau­na­jai kar­tai, ku­ri tu­rė­jo įti­kė­ti, kad „Tau­tos is­to­ri­ja yra ge­riau­sia tau­tos mo­ky­to­ja“. Taip, is­to­ri­jos vaid­muo žmo­ni­jos ir ci­vi­li­za­ci­jos rai­do­je yra ne­pa­nei­gia­mas, bet is­to­ri­ja vi­sa­da yra ga­lios dis­kur­sas, o is­to­ri­nis pa­sa­ko­ji­mas tu­ri le­gi­ti­ma­ci­jos funk­ci­ją. Char­tos kū­rė­jai pa­grįs­tai su­vo­kė ko­lek­ty­vi­nę tie­są, kad lie­tu­vis bran­gi­na sa­vo tau­tos praei­tį, sten­gia­si bū­ti ver­tas sa­vo pro­tė­vių, ki­taip sa­kant, is­to­ri­ja tu­rė­jo jung­ti lie­tu­viš­ką­sias sa­le­les su Lie­tu­va, pa­trio­ti­nį is­to­ri­jos na­ra­ty­vą su jau­no­sios kar­tos są­mo­ne, is­to­ri­nę vaiz­duo­tę su rea­ly­bės gri­ma­so­mis. Ir kaip tai vy­ko tik­ro­vė­je, mes ma­to­me ne tik iš įdo­mių A. Ši­lei­kos ro­ma­nų.

11–13 „Lie­tu­vių char­tos“ straips­niai ga­li bū­ti pa­va­din­ti tau­ti­ne da­li­mi, nes kons­ta­tuo­ja tau­ti­nius da­ly­kus. Rei­kia su­tik­ti, kad es­mi­nis Char­tos straips­nis yra 11-asis, ku­ris vi­sa­pu­siš­kai įvar­di­ja do­ku­men­to pa­skir­tį, brė­žia Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės rai­dos li­ni­ją ir iš­dės­to jos mo­ra­li­nį im­pe­ra­ty­vą: „Tau­ti­nis so­li­da­ru­mas yra aukš­čiau­sia tau­ti­nė do­ry­bė. Lie­tu­vis ug­do tau­ti­nį so­li­da­ru­mą. Vi­si lie­tu­viai yra ly­gūs tos pa­čios tau­tos vai­kai, tarp sa­vęs bro­liai“.

Tau­ti­nis so­li­da­ru­mas yra al­fa ir ome­ga, jį rei­kia ug­dy­ti, o jo re­zul­ta­tas yra ly­gūs lie­tu­vių tau­tos vai­kai. Ši tau­ti­nė do­ry­bė nuo­sek­liai ky­la iš „Lie­tu­vių char­tos“ rai­dės ir dva­sios, o svar­biau­sia, kad ji, ma­no su­pra­ti­mu, imp­li­kuo­ja tau­ti­nės sa­vi­mo­nės klau­si­mą. Čia sly­pė­tų ir Char­tos ak­tua­lu­mas 2019-ai­siais, nes ji grą­ži­na mus prie tau­ti­nės sa­vi­mo­nės, ku­rią jau su­ge­bė­jo­me pa­keis­ti eu­ro­pi­ne ar net glo­ba­lia sa­vi­mo­ne. Tie­są sa­kant, te­be­tu­ri­me sa­vi­tą tau­ti­nės, so­vie­ti­nės, eu­ro­pi­nės sa­vi­mo­nės ly­di­nį, ku­ris le­mia mū­sų mąs­ty­mą, veiks­mus ir ver­ty­bes.

Tau­ti­nė sa­vi­mo­nė yra es­mi­nė 70-me­tį pa­si­tin­kan­čios „Lie­tu­vių char­tos“ ver­ty­bė, liu­di­jan­ti ne tik 12-ame straips­ny­je mi­ni­mas tau­ti­nes spal­vas, Vals­ty­bės vė­lia­vos spal­vas (įtei­sin­tas 1992 me­tais LR Kons­ti­tu­ci­jo­je), bet ir pa­sta­tan­ti kiek­vie­ną iš mū­sų į akis­ta­tą su 13-ame straips­ny­je su­for­mu­luo­ta nor­ma: „Lie­tu­vis yra lo­ja­lus sa­vo gy­ve­na­ma­jam kraš­tui.“ Lo­ja­lu­mas Lie­tu­vai, tau­tai, lie­tu­vy­bei yra tai, ką mums, pi­lie­ti­nės tau­tos na­riams, šių me­tų bir­že­lį ta­ria 70-me­tį mi­nin­ti „Lie­tu­vių char­ta“. Ir ta­da su­vo­kia­me, kur yra Lie­tu­va, nes Lie­tu­va yra ten, kur gar­bin­gai, do­rai ir są­mo­nin­gai gy­ve­na Tė­vy­nei lo­ja­lus lie­tu­vis. Tas, ku­ris su­pran­ta, ko­dėl lie­tu­viais esa­me mes gi­mę, ko­dėl lie­tu­viais no­ri­me ir bū­ti.

LIE­TU­VYBĖS ŽENKLAI IŠEIVIJOJE (3 NUOTR.)

Reginos Narušienės sudaryta didelės apimties (560 p.) knyga „JAV lietuvių indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą“, kurioje atsispindi lietuvių išeivių JAV istorija, publikuojami svarbiausi dokumentai. Vilnius, 2018.

Anglų kalba parašytos Ludos Popenhagen knygoje „Australian Lithuanians“ atsispindi Australijos lietuvių gyvenimas. 2012.

Bridgeporto lietuvių JAV kreipimasis į lietuvius dėl lietuvybės saugojimo.

Straipsnis paskelbtas www.skrastas.lt