Laiškų, rašytų į Ameriką, kalbinės ypatybės

Danutė VALENTUKEVIČIENĖ

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV) iš įvairių Europos šalių: Vokietijos, Lenkijos, Italijos, Airijos, Lietuvos ir kt. – emigravo apie 30 milijonų gyventojų (Tumėnas 2008: 38). Lietuviai emigruodavo dažniausiai ieškodami politinio prieglobsčio ar socialinės bei ekonominės gerovės. Nuskurdęs žemės ūkis, tautinis išsivadavimo judėjimas, carizmo represijos, ypač karinė prievolė carinės Rusijos armijoje, buvo tos priežastys, kurios skatino lietuvius ieškoti saugesnio gyvenimo svetur. Net ir XX a. pradžioje, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, emigracijos srautas iš okupuotų vietovių nenuslūgo.

Į JAV užsidirbti, išmokėti Lietuvoje paliktų skolų išvykdavo vyrai ir moterys. Didžiąją dalį emigrantų sudarė jauni, darbingo amžiaus asmenys nuo 14 iki 45 metų (ligoti ir vyresni nei 60 m. asmenys į šalį nebuvo įleidžiami). Išeivių istorijos tyrinėtojo K. V. Račkausko (1915) duomenimis, pateiktais veikale „Amerika“, 1899–1914 metais į JAV imigravo 255 594 lietuviai.

Nemokėdami užsienio kalbų, lietuviai Amerikoje jautėsi svetimi. Ypač sunkus buvo adaptacijos laikotarpis, ne vieną slėgė tėvynės ilgesys. Lietuvoje likę artimieji, norėdami sužinoti, kaip sekasi giminaičiams svetimoje šalyje, siuntė laiškus į JAV. Mažai raštingi, vos baigę kelis skyrius arba mokęsi pas kaimo daraktorius, lietuviai raštu pasakojo šeimos, giminės, kaimo naujienas, dalijosi kitais įspūdžiais. Amerikos lietuviai džiaugėsi naujienomis, o gautus laiškus ilgus dešimtmečius saugojo kaip relikvijas.

Į Ameriką rašytų laikų istorija

Miko Ilkevičiaus iš Dzūkijos, Musteikos kaimo, rašyti du laiškai seseriai Mikalei, emigravusiai į Ameriką, tapo tikra relikvija jo dukrai Julijai Jaunutai. Moteris savo tėvą, iš laiškų pažįstamą kaip Maiką, prisimena blankiai.

Mikas Ilkevičius gimė 1909 m. Amerikoje, Bostone, o 1912 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą, į Musteikos kaimą. Jaunoji šeima pradėjo statyti namus, bet visus darbus nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Miko tėvas buvo pašauktas atlikti karinės prievolės carinės Rusijos armijoje. Vėliau jaunas vyras pakliuvo į vokiečių nelaisvę, kurioje praleido 8 metus ir į Musteiką grįžo tik pasibaigus karui – paliegęs ir išbadėjęs. Pagyveno trumpai. Kaip šeimininkas skubino statyti namus, bet jų taip ir nebaigė.

Po tėvo mirties Maikos pečius užgulė sunki rūpesčių našta: ūkio darbai ir atsakomybė už šeimą. Deja, bet ir paties M. Ilkevičiaus gyvenimas, kaip ir jo tėvo, pasibaigė tragiškai. 1944 m. birželio 24 d. sovietinių partizanų būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, Musteikoje nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų ir sudegino beveik pusę kaimo (Averkienė 2019 birželio 26 d.). Miko dukra Julija Jaunuta su amžina gėla balse pasakojo, kad iki šiol atsimena ir jaučia karsto, kuriame gulėjo jos nužudytas tėvelis, briauną, kai ji, penkerių metų vaikas, sėdėjo vežimo gale ir lydėjo jį į amžiną kelionę (Averkienė 2019 birželio 26 d.).

Tik po daugelio metų, t. y. 1980 m., J. J. Kavaliauskienė, pakviesta savo tetos Mikalės, išvyko į JAV, kur gavo dovanų – du tėvo rašytus laiškus. „Po daugybės metų išgirdau tėvo balsą… Aš stebėjausi, kaip tėvas su didele meile kreipiasi į motiną, seserį, kaip paprastas kaimo žmogus, kuris baigė tik kelias klases, žinojo, kaip pradėti laišką ir jį užbaigti. Kaip tėvas vedžioja raides, į voką įdeda rūtos šakelę ir siunčia į Ameriką,“ – pasakojo moteris.

J. Kavaliauskienė spėja, kad jos tėvas galėjo baigti bent du kaimo mokyklos skyrius turbūt tuomet, kai 1918 m. į Musteiką atvyko gyventi gamtininkas Tadas Ivanauskas su žmona Honorata, kurie Rožės ir Jono Miškinių namuose įkūrė pradinę mokyklą (Grigas 2013: 15). Nors mokykloje T. ir H. Ivanauskai dirbo tik vienus metus, bet musteikiškiai jos neapleido – mokykla veikė iki 1970 m. (Averkienė 2019 birželio 26 d.).

Pirmajame laiške, rašytame 1939 m. balandžio 18 dieną, Maika savo seseriai pasakoja svarbiausias šeimos naujienas iš tuomet Lenkijai priklaususios Musteikos: apie mamos ligą ir savo dukros Julijos Jaunutos gimimą. Antrajame laiške, rašytame rudeniop, aprašomi kelionės įspūdžiai, kai dalis kaimo gyventojų aplankė Kalvarijų atlaidus, pasakojamos kaimo naujienos, išryškinamos karo nuojautos, į voką dovanų įdedama Motulės nuskinta rūtos šakelė.

Tarp tarmės ir bendrinės lietuvių kalbos

Tai, kad Maika mokėjo skaityti, akivaizdu. Bet štai rašyba ir skyryba jam sekėsi sunkiau – trūko išsilavinimo. Todėl laiškuose nevartojamos nosinės raidės, painiojami ilgieji ir trumpieji balsiai: e ir ė, u ir ū, i ir y, priebalsiai s ir š, c ir č, z ir ž ir pan. Tekstuose neskiriamos sakinio ribos, pasitaiko tik vienas kitas kablelis arba ne vietoje padėtas taškas.

Vis dėlto Maiką, baigusį tik kelias klases, galima vadinti raštingu. Viešajame gyvenime vartojama lenkų kalba, o kasdieniame – tarmė ir tik iš slapta platinamų knygų ir spaudos pažįstama bendrinė lietuvių kalba skatino Maiką kurti jam ir jo seseriai artimiausią kalbinį variantą, kuris atspindėjo XX a. pradžios kalbinę situaciją okupuotoje Lietuvoje.

1939 m. Mikas Ilkevičius laiškus į Ameriką stengėsi rašyti laikydamasis šiam žanrui keliamų reikalavimų. Laiškai pradedami kreipiniu ir namiškių sveikinimu, dėkojama už dovanas, paskui pasakojamos svarbiausios šeimos ir kaimo naujienos, atsisveikinama įprasta formule.

Ryškiausia laiškų ypatybė – pagarba ir meilė šeimai. Artimieji vadinami mažybiniais maloniniais žodžiais: sesūtė, Motulė, dukrelė. Svarbiausias šeimos asmuo – Motulė. Abiejuose laiškuose pagarba motinai reiškiama ne tik malonine forma, bet ir pats žodis Motulė rašomas didžiąja raide. Jos savijauta lemia ir kitų namiškių nuotaikas, pvz.: Motulė labai sirgo visa savaitė, nieko negaleijo valgiti buvo gerklei vočis važojau pas daktaru Marcinkonisė. Davė gerti (galkeliu ir prosku) plausčia nastram tai po dviejų dienu gerimo liekartu truko vočis teipogi negalėjo valgio imti nes labai ėjo materija pro Burna kainavo 20 zlotu 30 gro O dabar Esamė sveiki ir linksmi visi nes kaip Motulė sirgo buvo labai nesmagu ir darbuosė ir namuosė.

Nors pietų aukštaičiai (dzūkai) dažniau vartoja iš slavų pasiskolintą žodį motka, bet šiuo žodžiu mama nė karto nepavadinama. Ši forma pavartota antrame laiške, kai pasakojama apie seną sergančią musteikiškę: Beto dar labai serga Cečėlė Gaidžio Miko Motka dievas žino ar pasveiks ir kunigu važojo ir dakta[rą] bet. senatvė.

Stilistinis didžiųjų raidžių rašymas rodo pagarbą ne tik motulei, bet ir kunigui, akušerei: pvz.: važinėjom su Motuli skleriose pacton beto dar užejo paliudyti pas Kabeliu Kuniga <…> teipogi pranesu kad Adelė biski širgo 16 Balandzio. turėjo mergaiti. Buvau parvezes is Zasodos Siniliūtė – arba Akuserku. Mažiau reikšmingi yra šalių ir miestų, kaimų pavadinimai, todėl jie rašomi mažąja raide, pvz.: vokieciai paeme iš lietuvos klaipedos krašta buvo mane paimti iš lenku dačiku ir gdyni bet lenkai buvo sutrauke labai daug karuomenes. Taigi Lietuva, Klaipėdos kraštas, Dancigas, Gdynė Maikai atrodė tolimi. Didžiosiomis raidėmis rašomi tik tie vietovardžiai, kurie svarbūs teksto autoriui ir yra labiau pažįstami: Vilnius, Kabeliai, Zasoda.

Maika iš bendrinės kalbos perėmė įvardžiuotines formas, kurios nebūdingos pietų aukštaičiams, pvz.: milimoji, mylimoj, mažoj, sinonimiškai vartoja žodžius burna ir nastrai. Pastarasis žodis turi burnos, gerklės reikšmę (LKŽ, DRSKŽ 222–223) ir šiuolaikinėje vartosenoje, kalbant apie žmogų, beveik nevartojamas. Skaitytojui sunku būtų suprasti ir iš įvairių kalbų, dažniausiai slavų, pasiskolintus žodžius: galkelės – rutulėlis, gumuliukas (LKŽ), proskos – milteliai (apie vaistą) (PPAŠŽ II: 297), liekarta – vaistai (lenk. lekarstwo, LKŽ), materija – pūliai (PPAŠŽ I: 619) ir t. t.

Taigi Maika, rašydamas laiškus, jautė visų trijų kalbų sistemų – tarmės, lietuvių bendrinės ir lenkų kalbos – įtaką. Rašyti bendrine kalba buvo siekiamybė, bet išvengti tarmybių ir skolinių laiškų autoriui nepavyko – istorinis laikas paliko savo žymes.

Tarminės ypatybės

Miko Ilkevičiaus tekstuose tarminės morfologinės formos beveik nevartojamos, išskyrus vyrų vardus Edvarda, Vinca, Adalpa. Pietų aukštaičių patarmė atpažįstama pagal fonetinius požymius, pvz., iš kelių ą, ę siaurinimo atvejų: mergaiti (mergaitę), Siniliūti (Siniliūtę, tokia pavardė), akuserku (akušerką, t. y. akušerę). Pasitaiko vienas kitas žodis su pridėtiniu j, kuris atstoja visą ji skiemenį, pvz.: jr (ir), jlgo (ilgo).

Nors Musteikos kaimas pakliūna į priebalsių kietinimo zoną, kurioje netariami minkštieji r, š, ž, č, , c, dz (Zinkevičius 2006: 138), bet Maikos laiške užfiksuoti tik dviejų r ir ž priebalsių kietinimo atvejai, pvz.: dolerai, karuomenės, nuvažavom. Akivaizdu, kad rašto kalbą teksto autorius sąmoningai kontroliavo, vengdamas tarminių ypatybių. Kadangi tekste nėra braukymų, manytina, kad laiškai galėjo būti ir ne vieną kartą švariai perrašyti.

Maika labiausiai vengia dzūkavimo, t. y. afrikatų c, dz vietoj č, prieš užpakalinės eilės balsius (ū, ų, u, o, a, ą) ir t, d, tv, dv prieš i, y, ie tarimo. Gerai nemokėdamas bendrinės kalbos, M. Ilkevičius tarmines formas su c keičia į č. Taigi vietoj tarminių formų kracymo (kratymo), vocis (votis), bernaicis (bernaitis), Maika rašo kračymo, vočis, bernaičis. Taisomi ne tik tarminiai, bet ir bendrinės kalbos žodžiai: vietoj koncertus rašo kančertus, CecilėCečėlė, MarcelėMarčalia. Toks kalbinis elgesys nėra naujas. Kalbininkai jau seniai yra pastebėję, kad ryškiosios fonetinės ypatybės įvairiose kalbėjimo situacijose pietų aukštaičiai linkę atsisakyti pirmiausia (plg.: Mikalauskaitė 1975: 94; Leskauskaitė 2009: 38).

Dar sunkiau Maikai suprasti, kaip atskirti priebalsius s, z nuo š, ž. Dažnai laiškuose vietoj š rašoma s: pranesiu (pranešiu), rozei (rožei), sirdingai (širdingai), pries (prieš), sakelė (šakelė), zodžiu (žodžiu), grazu (gražu), saltas (šaltas) ir t. t. Arba atvirkščiai, vietoj s rašoma š, pavyzdžiui: širgo (sirgo), drištu (drįstu), parskrišk (parskrisk), šu tavimi (su tavimi). Toks priebalsių s, z ir š, ž painiojimas nėra atsitiktinis. Zigmas Zinkevičius šį reiškinį siejo su jotvingių substratu, t. y. š, ž ir s, z neskyrimu, abiejų priebalsių painiojimu (Zinkevičius 2006: 139).

Šis fonetinis reiškinys buvo labiausiai paplitęs apie Kabelius, bet pasitaikydavo dar ir apie Musteiką, Pelesą ir kitur (Grinaveckienė 1961: 606; Markevičienė 48–51). Kadangi Musteika priklausė Kabelių parapijai, akivaizdu, kad kalbiniai kontaktai buvo neišvengiami, todėl natūralu, jog šių priebalsių mišimas plito visoje parapijoje. Z. Zinkevičius (1966: 147) šį reiškinį aiškino kaip neseniai atsiradusį ir siejo su priebalsių kietinimu, nes „priešingu atveju minkštasis šʼ būtų sukietėjęs, o ś išlaikęs minkštumą“. Tikėtina, kad toks pokytis iš dalies galėjo atsirasti ir dėl interferencijos, t. y. lenkų kalbos įtakos.

Apibendrinant galima sakyti, kad Miko Ilkevičiaus laiškai yra svarbūs rašytiniai dokumentai, atskleidžiantys, kokie sudėtingi kalbiniai pokyčiai vyko piečiausioje Lietuvos dalyje: kaip lenkų okupuotoje teritorijoje plito bendrinė kalba, kokius kalbinius pėdsakus paliko kalbų kontaktai, kaip keitėsi Musteikos šnekta. Pažymėtina, kad Maikos laiškai yra svarbūs ne tik jo dukrai Julijai Jaunutai, leidusiai spausdinti ir tirti šiuos laiškus, bet ir kalbotyros mokslui.

Šaltiniai

Averkienė R. 2018 rugpjūčio 23 d.: Musteikos kaimo mokyklos šimtmetis įamžintas unikaliu spektakliu. 15 MIN. Prieiga internete: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/musteikos-kaimo-mokyklos-simtmetis-iamzintas-unikaliu-spektakliu-582-1018430

Averkienė R. 2019 birželio 26 d.: Minint Musteikos tragedijos 75–ąsias metines, šalia kaimo pašventintas kryžius žuvusiems partizanams. 15 MIN. Prieiga internete: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/minint-musteikos-tragedijos-75-asias-metines-salia-kaimo-pasventintas-kryzius-zuvusiems-partizanams-56-1165520

DRSKŽ – Naktinienė A., Paulauskienė A., Vitkauskas V. 1988: Druskininkų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas.

Grigas J. 2013: Pažinimo keliais. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Grinaveckienė E. 1961: Nauji dzūkų tarmės tyrinėjimų duomenys. Literatūra ir kalba 5, 603–608.

Leskauskaitė A. 2009: Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. Prieiga internete: http://www.lkz.lt/

Markevičienė Ž. 2010: Ašašninkų ir Kabelių šnektų fonetikos ypatumai: dabartinė padėtis. Žmogus ir žodis I, 48–51.

Mikalauskaitė E.1975: Lietuvių kalbos fonetikos darbai. Vilnius: Mokslas.

PPAŠŽ I – Leskauskaitė A., Ragaišienė V. 2016: Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas 1, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

PPAŠŽ II – Leskauskaitė A., Ragaišienė V. 2019: Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas 2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Račkauskas K. V. 1915: Amerika. Niujorkas. (šioje knygoje duomenys rinkti iš Annual reports of the Commissioner General of Immigration, Washington. 1900–1915).

Tumėnas S. 2008: Emigracijos į JAV ir lituanistinio švietimo išeivijoje ypatumų raiška. Gimtasai kraštas I, 28–38.

Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius Z. 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

 

Miko Ilkevičiaus laiškai. Julijos Jaunutos Kavaliauskienės asmeninis archyvas.

Straipsnių ciklas „Lietuvių kalbos naujovės ir įdomybės“. Straipsnį rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jei norėtumėte publikuoti visą straipsnį ar jo dalį, prašom nurodyti informacijos šaltinį ir autorių.

 

image_pdfimage_print

Susiję straipsniai