Pastaraisiais metais lituanistinių mokyklų mokytojai turi vis daugiau galimybių tobulėti ir dalytis patirtimi – stovyklose, įvairiuose mokymuose ir net aukštosiose mokyklose. Vis stipresniu traukos centru tampa Klaipėdos universitete (KU) jau šeštus metus iš eilės organizuojamos intensyvios dviejų savaičių lituanistinės studijos – šiemet susidomėjimas jomis buvo itin didelis: devynioms valstybės finansuojamoms vietoms užimti buvo pateiktos net 55 paraiškos, o tai, pasak organizatorių, yra geriausias ilgamečio įdirbio įvertinimas. Mokymuose dalyvavę mokytojai labiausiai pabrėžia praktinę studijų vertę ir išskirtinę galimybę dalyvauti su šeimos nariais – kol mamos gilina žinias paskaitose, jų daugiakalbės atžalos tobulina lietuvių kalbą kartu su bendraamžiais iš skirtingų užsienio šalių.

Ana Vengrovskaja | Pasauliolietuvis.lt

Klaipėdos universiteto Lituanistikos ir užsienio kalbų centro nuotraukos

Šiemet lituanistinės studijos Klaipėdoje vyko liepos 17–31 dienomis. Jose dalyvavo 28 lituanistinių mokyklų mokytojai iš įvairių Europos šalių, Kanados, Armėnijos ir Taivano. Į Klaipėdą dalis mokytojų atvyko kartu su šeimomis – studijų metu atskira kultūrinė ir edukacinė programa buvo organizuojama 31 vaikui, mokytojus taip pat lydėjo keli užsieniečiai sutuoktiniai.

Programa – atsižvelgiant į dalyvių poreikius

Šios lituanistinės studijos mokytojams Klaipėdos universitete pradėtos organizuoti 2021 metais. Panašias kvalifikacijos tobulinimo programas lituanistinių mokyklų mokytojams Lietuvoje įgyvendina ir kitos aukštosios mokyklos bei mokslo institucijos, tarp jų – Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Todėl, pasak kursų koordinatorės, KU Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovės dr. Kristinos Blockytės-Naujokės, Klaipėdos universitetui buvo svarbu atrasti savitą studijų modelį ir pasiūlyti programą, kuri ne tik atlieptų lituanistinių mokyklų mokytojų profesinius poreikius, bet ir išsiskirtų savo turiniu bei formatu.

„Esame palyginti jaunas universitetas, todėl mums svarbu atrasti savo išskirtinumą ir pasiūlyti tai, kas iš tiesų aktualu lituanistinių mokyklų mokytojams. Visada tikėjau, kad kokybiška ir prasminga programa pati atranda savo žmones. Šiemet tai ypač pajutome – sulaukėme net 55 paraiškų, nors valstybės finansuojamos buvo tik devynios vietos. Didelis mokytojų susidomėjimas mums yra ne tik įvertinimas, bet ir patvirtinimas, kad einame teisingu keliu“, – džiaugiasi K. Blockytė-Naujokė.

Šiemet mokymuose dalyvavo beveik 30 mokytojų iš įvairių pasaulio šalių | KU Lituanistikos ir užsienio kalbų centro nuotr.

Šių metų studijose daug dėmesio skirta šiuolaikinei pedagogikai – gilintasi į neuropedagogiką, mikromokymąsi, dirbtinio intelekto ir skaitmeninių įrankių taikymą pamokose. Taip pat nagrinėta lietuvių kalbos didaktika, darbo su skirtingo kalbos lygio vaikais metodai ir mokinių motyvavimo strategijos daugiakalbėje aplinkoje. Programą papildė psichologijos, emocinio atsparumo, biblioterapijos, logopedijos ir genealogijos temos.

K. Blockytė-Naujokė pasakoja, kad sudarydama programą ji taiko lankstų metodą: programą galutinai sudaro tik tada, kai jau žino tikslų dalyvių sąrašą.

„Galutinę programą sudarau tik tada, kai jau žinau, kas bus jos dalyviai: iš kur jie atvyksta, ką veikia, su kokio amžiaus vaikais dirba. Pagal tai atrenku lektorius, dėlioju temas ir visą programą. <…> Manau, galbūt dėl to pastaraisiais metais šios studijos sulaukia tokio didelio susidomėjimo – stengiamės, kad žmonės gautų tai, ko jiems iš tikrųjų reikia, kad programa atitiktų jų poreikius ir lūkesčius.

Pildant paraiškas visada labai prašau kuo išsamiau parašyti motyvacinius laiškus. Man jie tikrai svarbūs – dalyvių išsakytus lūkesčius, mintis, informaciją apie jų darbą perduodu ir lektoriams. Tuomet jie, ruošdamiesi paskaitoms, taip pat gali į tai atsižvelgti. Žodžiu, visi dirbame kaip viena komanda ir iš anksto stengiamės kuo geriau pažinti žmones, kurie atvažiuos: kas jie yra, su kuo dirba ir ko iš šių studijų tikisi“, – programos kūrimo subtilybėmis dalijasi Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė.

KU Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė dr. Kristina Blockytė-Naujokė (dešinėje) ir Alikantės lituanistinės mokyklos „Draugystė“ vadovė Elena Vaičiulytė | A. Vengrovskajos nuotr.

Koordinatorė pati dalyvauja visose paskaitose ir klausosi, kas aktualu mokytojams. Ji pasakoja, kad bėgant metams paskaitas skaito vis daugiau praktinės patirties turinčių lektorių.

„Per kelerius metus programa natūraliai keitėsi ir augo. Iš pradžių daugiau rėmėmės universiteto akademine patirtimi, o ilgainiui programą papildėme praktikų, kasdien dirbančių su vaikais ir lituanistinių mokyklų bendruomenėmis, įžvalgomis. Šiandien mums labai svarbi akademinių žinių ir praktinės patirties dermė, todėl kviečiame lektorius ne tik iš mūsų regiono, bet ir iš Vilniaus, Kauno, taip pat specialistus, turinčius tiesioginės darbo lituanistinėse mokyklose užsienyje patirties“, – paaiškina pašnekovė. 

Mokytojai vertina aktualumą ir praktiškumą

Kasmet studijose susitinka nemažai pirmą kartą jose dalyvaujančių mokytojų, tačiau dėl nuolat atnaujinamos programos kai kurie atvyksta jau antrą ir trečią kartą.

Trečią kartą studijose dalyvavusi Alikantės lituanistinės mokyklos „Draugystė“ vadovė Elena Vaičiulytė pastebi ryškų kokybinį šuolį.

„Šių metų kursuose pastebėjau labai stiprų patobulėjimą: medžiaga buvo mums aktualesnė, lektoriai buvo gerai pasiruošę. Matosi, kad daromos apklausos. Labai džiaugiuosi, kad parenkami lektoriai praktikai, kurie yra arčiau lituanistinių mokyklų. Pačioje pradžioje buvo daugiau teorinių aspektų – taip pat naudingų, bet mažiau aktualių“, – įžvalgomis dalijasi Ispanijos lietuvė.

Mokytojai ypač įsiminė Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanės Vaivos Juškienės paskaitos apie įvairių kalbos lygių (A1, A2) mokymą: „Lektorė labai praktiškai, su paveikslėliais ir sakinių konstrukcijomis, davė gerų pasiūlymų, rekomendacijų pamokoms. Taip pat pateikė knygų sąrašą vaikams nuo šešerių metų, kai jau išnyksta paveikslėliai, bet vaikai dar negeidžia skaityti daug teksto.“

Italijos lituanistinio švietimo tarybos pirmininkė dr. Dovilė Varapnickaitė-Sartori, antrą kartą pasirinkusi KU, pabrėžia ne tik profesinio tobulėjimo, bet ir bendrystės svarbą.

„Man šie mokymai – ne tik profesinių atradimų, bet ir neįkainojamos bendrystės, naujų įkvepiančių pažinčių laikas. Jau antrus metus renkuosi būtent KU universiteto siūlomus kursus, nes čia sukuriama unikali galimybė juose dalyvauti su visa šeima. Esam kviečiami visi kartu dalyvauti išvykose, kultūrinėje programoje, vaikai – jiems skirtose edukacijose, o antrosios pusės – lietuvių kalbos pamokose. 

Man susidarė įspūdis, kad kasmet vis taikliau atsijojamos mums naudingos paskaitos ir lieka tie lektoriai „grynuoliai“, iš kurių gauname iš tiesų naudingų teorinių ir praktinių žinių. Šių kursų koordinatorė Kristina Blockytė-Naujokė visada itin sėkmingai sukuria jaukią šeimynišką atmosferą, o dekanas prof. dr. Rimantas Balsys svetingai atveria savo sodybos duris, kur pasitinka su savo kepta duona, dainomis ir pirtele“, – džiaugiasi D. Varapnickaitė-Sartori.

Galimybė atvykti visa šeima

Kaip pabrėžia mokytojos, studijų KU unikalumas – galimybė atvykti su šeimomis. Suaugę šeimos nariai užsieniečiai gali mokytis lietuvių kalbos, o vaikams rengiami užsiėmimai ir edukacijos. 

K. Blockytė-Naujokė pasakoja, kaip ši idėja gimė spontaniškai pirmaisiais studijų metais: „Pačiais pirmais metais keletas mamų atvyko su vaikais ir paprašė atidaryti gretimą auditoriją, kad jie ten galėtų kartu pažaisti. Juos prižiūrėjo aštuoniolikmetis vienos mokytojos vaikas.“

Matydami, kad yra didelis poreikis užimti vaikus, kitais metais universiteto atstovai jau sąmoningai suplanavo vaikų priežiūrą.

„Nuo antrų kursų po truputį atradome sistemą. Ieškojau praktikantų, kurie galėtų su vaikais užsiimti. O šiais metais sukūriau tikslines edukacines programas“, – pasakoja studijų kuratorė.

Dalis popietinių užsiėmimų vyko kartu su vaikais, o savaitgaliais buvo organizuojamos ekskursijos po Žemaitijos regioną

E. Vaičiulytė pripažįsta, kad galimybė atvykti kartu su vaikais mokytojams yra neįkainojama. Be to, vaikai, atsidūrę tarptautinėje aplinkoje, yra itin motyvuoti kalbėti lietuviškai, nes kitos bendros kalbos tiesiog nėra. 

„Išskirtinė galimybė dalyvauti su vaikais – tiek mažais, tiek vyresniais. Aš pati negalėčiau dalyvauti tokio tipo kursuose be vaikų, nes tektų dvi savaites palikti šeimą. Tai didžiulė dovana, nes ir vaikai pagerina lietuvių kalbos žinias. Kursų dalyvės, kurios gyveno bendrabutyje, dalinosi, kad vaikai, iki tol nekalbėję, prakalbo lietuviškai“, – sako mokytoja.

Kaip pastebi mokytoja iš Norvegijos Silvija Jauniūtė, „vaikai susidraugauja tarpusavyje, supranta, kodėl reikia mokytis lietuvių kalbos. Galimybė atvykti su vaikais, jų edukacijos ir kitos veiklos yra vertos atskirų aplodismentų“.

Prabilti lietuviškai per vieną savaitę

Šiemet kartu su mokytojomis į studijas Klaipėdoje atvyko apie 30 vaikų ir jie buvo padalyti į dvi grupes (4–8 m. ir vyresnieji).

KU praktikantės, Lietuvių filologijos ir teatrologijos studentės Diana Cirtautaitė ir Miglė Onaitytė programoje dalyvauja jau antrus metus, šiemet jos vadovavo mažųjų grupei. Studentės prisimena, kad pernai, kai vaikučiai visi buvo vienoje grupėje, buvo sunku sugalvoti veiklas, kurios tiktų ir trimečiui, ir trylikamečiui. Šiemet vaikus suskirsčius į dvi grupes pagal amžių, juos užimti buvo kur kas lengviau.

Mokytojų vaikams (4–8 m.) veiklas vedė Lietuvių filologijos ir teatrologijos studentės Diana Cirtautaitė (kairėje) ir Miglė Onaitytė

M. Onaitytė pripažįsta, kad vienas pagrindinių iššūkių lieka labai skirtingas vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis.

„Dėl panašaus amžiaus šiemet visi vaikai daug artimiau susidraugavo ir bendravo tarpusavyje. Mes su vaikais kalbėjome tik lietuviškai. Pirmą savaitę vaikai drovėjosi, dar nebuvo atsipalaidavę, todėl kalbėti lietuviškai reikėjo skatinti, paklausus, kodėl nekalba lietuviškai, nors moka, atsakydavo, kad taip lengviau. Vėliau tarp vaikų be jokių raginimų aplinkoje girdėjome lietuvių kalbą, o tie, kurie mums negirdint bandė ir kita kalba pakalbėti, buvo drausminami kitų vaikų. 

Žinoma, tarpusavyje vaikai, atkeliavę iš tos pačios šalies, lietuviškai kalbėjo rečiau ir sunkiau, nes su draugais lengviau susikalbėti jų pirmąja kalba. Su mumis vaikai visada kalbėjo lietuviškai, net ir tie, kurie sakė „aš nežinau lietuviškai“, trumpam pagalvodavo, kartais su pagalba, bet pasakydavo viską lietuviškai“, – skirtingus kalbos vartojimo etapus vardija M. Jonaitytė.

D. Cirtautaitė pripažįsta, kad kartais sunkesnį sakinį vaikai pasakydavo pasitelkdami įvairias kalbas ir tekdavo spėlioti, ką jie nori pasakyti.

„Vienas iš didžiausių sunkumų buvo suprasti kitas kalbas, kuriomis vaikai kalba puikiai, tačiau tai vienareikšmiškai padėjo man susikrauti naujos informacijos bagažą ir pagilino žinias apie kitas kalbas“, – dalijasi patirtimi studentė.

Veiklos jaunesnių vaikų (4–8 m.) grupėje

Mažųjų grupės vadovės studijoms įpusėjus pastebėjo akivaizdžią pažangą.

 „Antrą savaitę galėjome susikalbėti ir su tais vaikučiais, kurie vos atvykę gėdijosi ar dėl kitų priežasčių rinkosi kalbėti ne lietuvių kalba. Atlikdami darbelius vaikai savo noru dainavo lietuviškas dainas, atvykę į edukacijas su visais sveikinosi, atsisveikino ir dėkojo lietuviškai“, – džiaugiasi M. Onaitytė.

 „Nedrąsūs vaikučiai, prieš stovyklą kukliai kalbėję lietuviškai, stovyklai einant į pabaigą tikrai atsivėrė ir daug drąsiau ėmė kalbėti lietuvių kalba. Tai pastebėjome ne tik mes, bet ir tėveliai. Manau, tai lėmė lietuviška aplinka, vaikų būrys ir mokytojų raginimai bei paskatos. Prie to, žinoma, prisidėjo ir pačių vaikų noras, nes turėjome ir tokių, kurie nekalba lietuviškai, tačiau išgirdę naują žodį jį įtraukdavo į savo žodyną, o kitądien pravėrus universiteto duris imdavo demonstruoti savo naujas žinias“, – sako D. Cirtautaitė.

Vyresniųjų grupė: kai žaidimų neužtenka

Vyresniųjų grupei vadovavo edukologijos magistrantė Vita Šerpytytė, dirbanti KU „Edutech STEAM“ laboratorijoje. Jos teigimu, vyresniems vaikams susikalbėti tarpusavyje buvo svarbiau nei mažiesiems, kuriems kartais užtenka žaidimo ir kalba nebūtina. Pasak mokytojos, visi vaikai lietuviškai suprato, tačiau kai kuriems reikėjo padėti „atrakinti“ drąsą kalbėti.

Vyresniųjų vaikų grupės vadovė, edukologijos magistrantė Vita Šerpytytė

„Pirmasis iššūkis buvo tai, jog nežinojau, su kokiu kalbos lygiu vaikai atvyksta ir kaip ta kalba įsilies į bendrą stovyklos atmosferą – kaip pavyks bendrauti, žaisti ir mokytis. Tam, kaip mokytojas, iš anksto pasiruošti negali. Tačiau labai tikėjausi, jog viskas bus gerai – ir, žinoma, buvo. 

Sakoma, jog kartais vaikų bendravimui žodžių nereikia, tačiau su vyresnėlių grupe, kuri nebe tik žaidimais užsiima, yra kitaip. Mačiau, kas jau pačią pirmąją dieną kalbėjo garsiai ir drąsiai, tačiau buvo ir tokių, kuriems nebuvo taip drąsu prakalbti lietuviškai, todėl gal iššūkis ir buvo toks – „atrakinti“ tą drąsą kalbėti lietuviškai. O drąsa atrakinama per didžiulį įspūdį, patirtį, jutimą ar net žaidimą – jų „EduTech STEAM“ laboratorijoje ir suplanuotose edukacijose buvo išties labai daug. 

Nustebino tai, kad galbūt ne visi vaikai kalbėjo laisva ir taisyklinga lietuvių kalba, tačiau vyresnėlių grupėje lietuvių kalbą absoliučiai visi suprato – tai rodo, jog vvaikų aplinkoje daug lietuviškumo, tačiau sklandesniems žodžiams trūksta kasdienės praktikos“, – patirtimi dalijasi V. Šerpytytė.

Veiklos vyresnių vaikų (9–13 m.) grupėje

Mokytoja pažymi, kad svarbu buvo sukurti aplinką, kur gera ir įdomu, o norint į šį smagų ratą įsilieti nelieka kitos išeities, kaip tik kalbėti lietuviškai. 

„Kiekvieno vaiko pažanga buvo labai skirtinga ir tai labai priklausė nuo kalbos lygio, kurį vaikas turi tuo metu. Vienam – naujas žodis yra pažanga, kitam – nauja informacija. Manau, kad stovyklos esmė buvo sukurti aplinką, kur vaikai jaučiasi laukiami, kur jiems gera, įdomu ir smagu grįžti kiekvieną dieną. O jei visa tai vyksta lietuviškos kultūros apsuptyje, stovyklą galima laikyti ne tik nuotykiu, tačiau ir šeima. Ir išties, tiek daug vaikų susidraugavo, jog atsisveikinimas tikrai kėlė liūdesį. Na, bet kone visi vasaros stovyklos dalyviai ir jų vaikai pažadėjo sugrįžti, o mes jų visada lauksime čia – namuose“, – atvirauja KU magistrantė.

Tarp visų veiklų, edukacijų ir ekskursijų abi vaikų grupės kartu repetavo ir paruošė muzikinį kūrinį, kurį kartu atliko studijų uždarymo dieną.

Paskutinę studijų dieną vaikai kartu atliko I. Šeduikienės dainą „Nupiešiu Lietuvą” | A. Vengrovskajos nuotr.

Nežinomybė dėl ateities

K. Blockytė-Naujokė pripažįsta, kad, nepaisant pastaraisiais metais augančio susidomėjimo lituanistinių mokyklų mokytojų studijomis, šiandien nerimo kelia jų tęstinumas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai rengiant naują lituanistinio švietimo ir lituanistikos (baltistikos) centrų veiklų finansavimo tvarką, keičiasi iki šiol galiojęs modelis ir jame numatytos veiklos bei jų tikslinės grupės.

„Iki šiol aukštosios mokyklos galėjo teikti paraiškas ir organizuoti lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo studijas – būtent taip ši programa jau ne vienus metus vyksta Klaipėdos universitete. Naujajame modelyje atsiranda kitokia struktūra, naujų veiklų ir galimybių, ir tai savaime yra gerai. Tačiau mums svarbiausias klausimas – ar jame išliks reali galimybė tęsti būtent tokias studijas lituanistinių mokyklų mokytojams.

Ministerija pabrėžia, kad lituanistinės mokyklos finansavimo nepraras ir joms bus numatytos kitos priemonės, tačiau kol kas nėra iki galo aišku, ar tomis priemonėmis galės pasinaudoti aukštosios mokyklos ir toliau organizuoti tokio pobūdžio programas. Labai norėtųsi, kad keičiant sistemą neprarastume to, kas per kelerius metus jau pasiteisino ir ko, kaip rodo mokytojų susidomėjimas, tikrai reikia“, – sako programos kuratorė.

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.