XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių gydytojai – medicinos žinių populiarintojai ir terminų kūrėjai

Metas nuo pirmojo tautinio lietuvių mėnraščio Auszra pasirodymo 1883 m. iki pirmų atkurtos nepriklausomos valstybės darbų ir Lietuvos universiteto įkūrimo 1922 m. yra svarbus lietuvių tautos ir kultūros atgimimo, mokslo istorijos laikotarpis. Tuo metu buvo formuojama daugelio mokslo sričių, taip pat ir medicinos, terminologija. Buvo pradėta gausiai spausdinti originalių ir verstinių populiarinamųjų medicinos knygų, knygelių, taip pat straipsnių periodinėje spaudoje ligų ir jų gydymo bei profilaktikos, higienos, sanitarijos ir daugeliu kitų tuo metu opių sveikatos klausimų. 

Palmira Zemlevičiūtė, Lietuvių kalbos institutas

Didžiulį darbą populiarindami medicinos mokslo žinias ir šviesdami žmones bei kurdami lietuviškąją medicinos terminiją nudirbo gydytojai Petras Avižonis, Juozas Bagdonas, Jonas Basanavičius, Eliziejus Draugelis, Kazys Grinius, Kazimieras Jokantas, Vincas Kudirka, Mikalojus Kuprevičius, broliai Petras, Pranas ir Stasys Matulaičiai, Adomas Sketeris, Jonas Šliūpas, Antanas Vileišis ir kt. Dauguma jų buvo ne tik, anų dienų terminais tariant, tikrieji daktarai, didieji daktarai, „kurie išbaigė augščiausius mokslus“ (Grinius 1895: 36), bet ir žymūs lietuvių visuomenės veikėjai, tautinio atgimimo žadintojai, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojai.

Kalbamuoju laikotarpiu šie gydytojai parašė ir išleido kelias dešimtis įvairios apimties medicinos knygų, knygelių, o laikraščiuose paskelbė gerokai per 300 straipsnių apie ligas, jų priežastis, gydymą ir apsigynimo būdus, taip pat pagrindines higienos tiesas, kaip, A. Vileišio žodžiais tariant, reikėtų užsilaikyti, norint būti sveikiems, ir kitais pavieniais medicinos klausimais. Betgi kartu ir persergėjo, kad žmonės nesigydytų vien iš raštų: 

„vilkas per pasiuntinį netunka. Gydytis iš raštų ir laiškų nepatariu niekam. Pažint liga sunku, nustatyt gydymas irgi nelengva. Tam reikia ir smagenų, ir mokslo, ir prityrimo: Arkirėjus lai arkirėjauja, kunigas lai kunigauja, daktaras lai daktarauja“ (Grinius 1920: 1).

Straipsnių gausumu ir temine įvairove išsiskyrė 1909 m. pradėtas leisti Lietuvos ūkininko priedas Sveikata – „pirmutinis medicinos laikraštis lietuvių kalba. <…> sveikatos žinioms platinti tarp plačių minių“ (Grinius 1922: 16), kurį redagavo K. Grinius. Jis buvo ir pagrindinis autorius daugiau nei šimto įvairios apimties straipsnių, taip pat ir atsakymų į skaitytojų klausimus, vėliau išvirtusių į straipsnius (Tercijonas 1927: 18–19). Sveikatoje taipgi yra rašę ir P. Avižonis, M. Kuprevičius, St. Matulaitis, A. Sketeris. Kadangi, be Sveikatos, tuo metu daugiau specialiosios medicinos spaudos nebuvo, išskyrus tik labai trumpai gyvavusį laikraštį Medicina ir gamta (ėjęs 1913 m.) (žr. 1 pav.) ir Aušros savaitraščio profilaktinio, šviečiamojo pobūdžio priedą Gydytojas (žr. 2 pav.) (ėjęs 1914–1915 m.; šiam laikraščiui straipsnius daugiausia rašė A. Vileišis, jis ir atsakydavo į skaitytojų klausimus (žr. 3 pav.)), gydytojai rašė ir nespecialiojoje periodinėje spaudoje – daugiausia laikraščiuose Artojas, Šaltinis, Ūkininkas, Varpas, Vilniaus žinios. Paskirų straipsnių pasirodė ir laikraščiuose Auszra, Lietuviškasis balsas, Linksma valanda, Szviesa, Tėvynės sargas, Viltis, Žemdirbys, Žemė ir kt.

1 pav. Medicinos ir gamtos Nr. 2 pirmasis puslapis

2 pav. A. Vileišio straipsnis priede Gydytojas 

3 pav. A. Vileišis atsako į skaitytojų klausimus

Šių populiarinamųjų medicinos raštų tematika atliepė laikmečio sveikatos padėtį šalyje. XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje siautė užkrečiamosios ligos – raupai, cholera, džiova, dėmėtoji šiltinė, dizenterija, vidurių šiltinė, skarlatina, difteritas, kokliušas, tymai ir kt., o kova su tų ligų epidemijomis buvo silpna. Palankus metas epidemijoms plisti buvo karo (1914–1918) ir pirmieji pokario (1919–1921) metai su iš Rytų nuolat atnešama dėmėtąja šiltine, o iš Vakarų – venerinėmis ligomis. XIX a. pab. ligoninėse medicinos pagalba buvo mokama gydytojai daugiausia buvo susitelkę miestuose (per karą jų išvis sumažėjo, užsidarė dauguma gydymo įstaigų), todėl paprastiems žmonėms medicinos pagalba buvo sunkiai arba beveik neprieinama, mirtingumas (ypač vaikų) buvo didelis (Grinius 1929: 2–6; Meškauskas 1987: 44–47; Micelmacheris 1959, 1967: 144–150; Miežutavičiūtė 2001: 11–38). Tokia sunki sveikatos padėtis Lietuvoje nulėmė ne tik gydytojų norą imtis plunksnos, bet ir jų raštų turinį. 

Taigi daugiausia gydytojai rašė apie užkrečiamąsias ligas – iš spaudos išėjo 18 knygų, knygelių. Tai A. Vileišio Trumpi šneka apie limpančias ligas ir kaip nuo jų apsiginti (1901) ir Limpamosios ligos ir Kaip nuo jų išsisaugoti? (1915). Dvi knygeles 1914 m. parašė E. Draugelis: Užkrečiamosios ligos ir Kolera, maras, šiltinės ir kruvinoji. Knygelę Kova su limpamomis ligomis (1920) paskelbė P. Avižonis. Išleista knygelių apie džiovą, cholerą, difteritą. J. Bagdonas iš vokiečių kalbos išvertė knygelę Kas reikia žinoti apie džiovą (1913, 1920) (žr. 4 pav.). 

4 pav. J. Bagdono knygelės antraštinis puslapis

1909 m. buvo išleista K. Jokanto Džiova, jos priežastįs ir kova su ja. 1911 m. pasirodė Pr. Matulaičio Džiova. Alkoholis. Remdamasis vokiečių gydytojo S. A. Knopfo publikacija A. Vileišis parengė knygelę Džiova ir kova su ja (1903). Dvi knygeles apie cholerą – Apie cholerą ir kaip nuo jos apsisaugoti (1905), Cholera ir kova su ja (1907) parašė A. Vileišis. A. Sketeris parengė Pamokinimą kaip nůg cholieros gintiesi (1893) (žr. 5 pav.) ir Apie kolerą (1893). A. Vileišis 1907 m. išleido knygelę Difteritas.

5 pav. A. Sketerio knygelės antraštinis puslapis

Dauguma gydytojų straipsnių taip pat buvo apie užkrečiamąsias ligas, pvz.: „Apie rauples“ (1891), „Prancuzligė arba piktoji liga (lotyniszkai – syphilis)“ (1892), „Kaip apsieiti sergant šiltine?“ (1896), „Dizenterija arba kruvinas viduriavimas“ (1897), „Apie cholerą, ir kaip apsisaugoti nuo jos“ (1905), „Apie vidurių šiltinę ir kaip nuo jos apsisaugoti“ (1905), „Džiova, jos priežastįs ir išsiplėtojimas“ (1908), „Tymai (Jedra, Blusinės; lot. Morbilli)“ (1909), „Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo piktąja šiltine“ (1909), „Kova su užsikrečiamosioms ligoms“ (1909), „Rauplės (lot. Variola vera)“ (1910), „Mokykla ir užkrečiamosios ligos“ (1912), „Užkrečiamosios arba limpamosios ligos“ (1914), „Kai-kurios užkrečiamosios ligos“ (1915), „Apie karo ligas“ (1917), „Kas tai yra influenca ir iš ko ji atsiranda?“ (1918), „Kaip apsivalyt prie dėmėtosios šiltinės ir dar prie kitų limpamų ligų“ (1920), „Niežai (Lot. Scabies)“ (1920) ir kt. 

Savo raštuose gydytojai dažniausiai aprašomą ligą vadindavo keletu vardų, greičiausiai norėdami, kad bet kurios Lietuvos vietos gyventojas skaitydamas galėtų suprasti, apie kokią ligą eina kalba, mat skirtingose šalies vietovėse ta pati liga galėjo būti vadinama kitokiais vardais. Antai dėmėtajai šiltinei įvardyti gydytojai pritinkino pavadinimus bado karštinė, bado šiltinė, beriama karštinė, beriamoji karštinė, beriamoji šiltinė, dėmėtoji karštinė, dėmėtoji šiltinė, išberiamoji šiltinė, kalėjimo šiltinė, karo šiltinė, margoji šiltinė, taškuotoji karštinė. Neatmestina galimybė, kad kai kurie vardai buvo pačių gydytojų sukurti. Štai kaip E. Draugelis (1914: 10) aiškina kelių terminų kilmę: 

„Ši liga vadinama dar – karo, kalėjimo, arba bado šiltine. Šie vardai tik ryškiai rodo tas sąlygas, kuriose liga bujoja.“

Sinoniminių ligų pavadinimų galėjo rastis ir siekiant kuo įvairiapusiškiau apibūdinti ligas, kreipiant dėmesį ne į vieną būdingą jų požymį. Tam reikalui gydytojai neretą žodį pasiskolindavę iš gyvosios kalbos. Tokie liaudiniai dizenterijos pavadinimai kaip greitoji, kruvinoji, raudonoji vartoti ne vieno gydytojo raštuose, o sudėtiniai pavadinimai kruvinas viduriavimas, kruvinoji trizna, negeras viduriavimas, viduriavimas su kraujais galėjo būti jau pačių gydytojų sudaryti, pasitelkus gyvosios kalbos leksiką. 

Anuomet žmonių sirgta ne vien tik, tų laikų terminais tariant, limpamosiomis ligomis. Tad, be šių, gydytojų rašyta ir apie kitokias ligas. Apie akių ligas daugiausia rašė P. Avižonis. Pasirodė jo knygelės Aklumas ir trachoma Lietuvoje (1913), Kova su trachoma (1920), straipsniai „Akių liga „trachoma“ (1905), „Trachoma“ (1909), „Aklumas ir trachoma Lietuvoje“ (1913) (žr. 6 pav.), „Trachomos išsiplatinimas Mažojoj ir Didžiojoj Lietuvoje“ (1913). Knygelę Kaip reikia užlaikyti sveikos ir sergančios akįs (1910) yra išleidęs A. Vileišis, parašęs ir straipsnius „Aklumas, jo priežastįs ir perspėjimo priemonės“ (1909), „Kaip reikia užlaikyti sveikos ir sergančios akįs“ (1909). Trachomą P. Avižonis (1913: 12) pavadinęs viena iš skaudžiai mūsų šalį plakančių rykščių rašė: 

„Kovoti su žmonių trachoma, reiškia kovoti su žmonių neturtu, skurdu, su jų tamsumu, jų prietarais ir fatalizmu. Bet to dar negana. Reikia rūpinties, kad ieškantiems pagalbos nereikėtų važiuoti keliolikos mylių, kad prityrusių akių gydytojų atsirastų daugiau ir netik didėlesniuose miestuose. Ir šundaktariai veikiau išnyktų, jei kiekvienas, žadąs apsigyventi Lietuvoje, gydytojas pasistengtų pramokti bent trachomą racijonališkai gydyti“.

Kai kurie gydytojai šią ligą yra vadinę vaizdingais liaudiniais terminais. Pavyzdžiui, St. Matulaitis straipsnyje „Kaip apsieiti sergant akių ligomis“ (1897) vartojo sudėtinį pavadinimą dykos mėsos.

6 pav. P. Avižonio knygelės antraštinis puslapis

A. Vileišio pastebėjimu, „[D]aug yra moterų, kurios pačios pasidaro sau ligą per savo kvailumą, arba per kvailių kaimininkių patarmes“ (1895: 5), todėl jis ir parašė Patarmes moterims, kurios nori buti sveikos (1899), ir jos, manytina, buvusios paklausios, nes 1906 m. pasirodė antrasis leidimas. Čia taipgi rasime ne vieną vaizdingą terminą, pvz.: antdrapanės, baltieji, baltiejie žiedai, baltosios, drapanės, raudonieji.

Rašyta apie virškinimo (vadinto virinimu, gromuliavimu, malimu) organų, kuriuos gydytojai yra įvardiję terminais intaisai valgiui imti, įtaisai valgiui malti, malimo įtaisai, malimo įtaisos, valgio virinamieji organai, ligas („Kaip gydyti skilvio (pilvo) ir žarnų ligas“, 1896), odos ligas („Galvos piktšašiai arba parkai (Lotyniškai Favus)“, 1910; „Liga rožė (lot. Erysipelas)“, 1910), nervų ir psichikos ligas („Alkogolis ir alkogolizmas“, 1895; „Alkoholizmas ir išsigimimas“, 1908; „Naktinis klyksmas (Lot. pavor nocturnus)“, 1910; „Nuomirulis“, 1910; „Apie neurasteniją“, 1912), vaikų ligas („Apie kirmėles pas vaikus“, 1897; „Sugedimas vidurių pas vaikus“, 1897; „Pavojingiausioji vaikų liga, viešpataujanti vasaros metą“, 1905; „Kokliušas“, 1915), chirurgines ir traumatologines ligas („Apie ronų (opų) gydymą“, 1895; „Žaizdų užkrėtimas“, 1910; „Kila (hernia)“, 1911) ir kt.

Dar viena skaudi neganda buvo lytinės ligos, tuomet gydytojų taipgi vadintos gana įvairiai – lyties ligos, lytiškos ligos, veneriškos ligos, veneros ligos. Knygelių apie šias ligas parašė A. Vileišis (Apie blogąją ligą arba syfilį (prancus), 1904), Pr. Matulaitis (Lytiškos Ligos ir Kaip nuo jų apsisaugoti, 1910, 1915), J. Bagdonas (Kas reikia žinoti apie lyties ligas, 1920). Kelis straipsnius publikavo K. Grinius („Sifilis ir „606“, 1911; „Triperis“, 1911). Dažniausiai gydytojai rašė apie sifilį. Ši liga turėjo išties daug lietuviškų vardų. Pavyzdžiui, gydytojų vartoti gyvojoje kalboje žinomi sifilio pavadinimai piktoji liga (žr. LKŽe), prasta liga (piktoji) (Kuprevičius 1897: 10), o kai kurie pavadinimai, kaip antai bjaurioji liga, bjauri liga, blogoji liga, galėjo būti pačių gydytojų sukurti. Kartais gydytojai ir patys yra paaiškinę terminų motyvaciją. Štai kaip J. Bagdonas (1892: 231) yra rašęs apie termino prancūzligė radimosi aplinkybes:

„Kada pradėjo sirgti žmonės piktaja liga ir isz kur ji iszdygo – tikrai nežinia. Kiti mokyti spėja, buk jau Dievo iszrinktiejie, sunus Izraėliaus (žydai), sirgę ta liga ir buk Maižieszius priverstas buvęs iszdůti įstatymus dėl apstabdymo tos ligos. Bet aiszkesnes ir tikresnes žinias mokyti atrado rasztůse pabaigos 15 amžiaus, kada prancuzų kariumėnėje, per karę su valakais, baisingai siautė piktoji liga ir nů jos krito daugiaus kareivių, nei kaip nů prieszų kardo. Nů prancuzų, kaip sako rasztai, liga parėjusi į Valakų žemę, Vokietiją ir į kitas žemes; tokiu budu iszsiplatino po visą svietą.“

Iš didesnės apimties knygų reikėtų paminėti A. Vileišio Naminį gydytoją (1908, 1924) (žr. 7 pav.), kuriame, anot gydytojo, trumpai aprašytos prasčiausios ligos ir prasčiausi vaistai kovoje su jomis. Šioje knygoje gana plačiai nupasakotos įvairios žmonių ligos, suklasifikuotos pagal kūno dalis ar organus. Įžangoje A. Vileišis (1908: 3–4) bylojo: 

„Šitoj knygutėj aš ir noriu <…> aiškinti neapšviestam žmogui apie gydymą, kas jo supratimui prieinama: apie paprastų ligų apsireiškimus ir apie tąs priemones kovoje su jomis, kurių gali griebties kiekvienas, nesant arba prieš atvyksiant daktarui.“ 

7 pav. A. Vileišio knygos antraštinis puslapis

Aiškindamas ligas, A. Vileišis nurodė jų apsireiškimus (anuo metu šitaip vadinti ligų požymiai), priežastis ir gydymą. Šioje knygoje taip pat rasime LKŽe neužfiksuotų ligų pavadinimų, kad ir dilginligė (viena iš karštligių su išbėrimais rūšių) – terminas, paaiškintas paties A. Vileišio (1908: 26): 

„Pats jau ligos vardas nurodo į tai, kad išbėrimas prie šitos ligos visiškai panašus į išbėrimą, koksai atsiranda ant odos nuo dilgėlės, ja įsidilginus.“ 

K. Grinius savo tęstinį Sveikatoje spausdintą straipsnį „Žmonių ligos“ 1921 m. išleido atskira knyga, kurioje abėcėliškai aprašė daugiau nei 100 ligų, pateikdamas jų aiškinimus ir neretai lotyniškus atitikmenis bei sinonimus, pvz.: influenca arba irmedė (kaulaligė, mat kaulus gelia), kraujo užsiteršimas (sepsis), nemiga (agrypnia), puvėtra (phlegmone), nosies sloga (plautis, kataras), raudonukė (rubeola), saldieji niežai (prurigo), šamas arba kerpės (soor), varlakis (užtrina, sausasis vištakis, rus. mozol), vilkas (lupus). 

1910 m. straipsnyje „Naktinis „žuvų gaudymas“ K. Griniaus vartoti terminai žuvų gaudymas, naktinis žuvų gaudymas, kuriais jis įvardijo šlapinimąsi lovoje naktį, manytina, paties sukurti, tačiau, kaip liudija LKŽe duomenys, junginiai žuvį (žuvis) gaudyti ‘šlapinti į lovą’ (Raudėnai, Šiaulių r.) ir žuvį (žuvų) pagauti ‘susišlapinti lovoje’ (Daukšiai, Marijampolės sav. ter.; Surdegis, Anykščių r.) vartojami gyvojoje kalboje. Gydytojas (1910: 7) apie šią ligą rašė: 

„Kaikurie jau paugėję vaikai labai nepadoriai elgiasi: kasnakt arba į kelintą naktį lovoje „žuvis gaudo“ ir atsikelia paryčiu šlapi kai vantos. <…>. Toliau kaikurie daktarai atranda, jog žuvų gaudymas paeina nuo abelno nervų nusilpimo, nuo taip vadinamos isterijos arba, kaip pas mus kalbama, iš priepuolos (priemečio).“ 

Kelios knygelės buvo skirtos kūdikių priežiūrai. Tai Atgalainio slapyvardžiu pasirašiusio P. Avižonio verstas darbas Kūdikių žindymas ir penėjimas (1904) ir J. S. Kuokszczio slapyvardžiu pasivadinusio J. Šliūpo Keli źodźei apie auginimą (1886).

Atskirą knygelę apie alkoholio žalą sveikatai Girtuoklybė – mųsų rykštė (1907) išleido P. Avižonis. 

St. Matulaičio plunksnai priklauso žmogaus anatomijos ir fiziologijos pradžiamokslis Kaip sutaisytas żmogaus kunas (1902) (žr. 8 pav.). 

8 pav. St. Matulaičio knygos antraštinis puslapis

Prakalboje gydytojas išsitarė: 

„[T]arp musų kaimiečių labai mażai yra tokių, kurie turėtų nors šiokį – tokį supratimą apie sutaisymą żmogaus kuno; daugumas – gi, įsidėję sav į galvą visokias nesumones, tankiai daro patys blėdį, vartodami tokius vaistus ir tokiu budu, kaip jiems rodosi iš klaidingo numanymo apie savo kuną. Tokiems aš parašiau šitą knygutę, idant jie, żinodami sutaisymą savo kuno, żinotų kaip elgtis, sveikam esant ir susirgus“. „Todėl tebuna šitoji knygutė vienu iš tų laiptų, kuriais skaitytojas galėtų greičiaus użkopti į šviesos ir išminties rumą.“ 

O šiam, gydytojo žodžiais, „šviesos ir išminties rumui“ pasiekti jis pateikė žinių apie kaulus, raumenis, smegenis ir nervus, „pajautimo įtaisus arba organus“, „intaisus valgiui malti“, kraują, širdį, kraujagysles, plaučius ir kvėpavimą, „nereikalingų išmetalų šalinimo iš kūno“ organų sistemą, odą beigi „tulas“ minėtų organų ligas. 

St. Matulaitis, aiškindamas organų sandarą, stengėsi vartoti paprastam žmogui suprantamus terminus. Pavyzdžiui, arterijas vadino plastančiomis kraujagyslėmis, nes, priešingai nei venos, kuriomis tekąs tamsiai mėlynas kraujas, šios kraujagyslės, plukdančios šviesiai raudoną kraują, plaka; širdies vožtuvus sulygino su suveriamomis durelėmis ir pavadino atlapėliais (terminą širdies atlapėliai yra vartojęs K. Grinius, o dangtį – A. Vileišis). Vaizdūs gydytojo vartoti eritrocitų ir leukocitų pavadinimai – raudonieji ritinėliai, raudonieji skritulėliai, baltieji skritulėliai (panašius terminus vartojo ir kiti gydytojai: A. Vileišio – raudonasis kraujo skritulėlis, raudonas skritulėlis, raudonasis ritinėlis, baltas ritinėlis, baltas kraujo skritulėlis, baltasis kraujo skritulėlis; J. Bagdono – raudonas kraujo skritulėlis, baltasis kraujo skritulėlis; K. Griniaus – raudonasis rutulėlis, baltasis kraujo ritulėlis; o P. Matulaitis terminais baltiejie kraujo skriduliai, baltiejie skriduliai vadino fagocitus, tai yra tik vieną leukocitų grupę). 

Pasakodamas apie leukocitų funkciją St. Matulaitis (1902: 101) pasitelkė personifikaciją: 

„Kur tik neprietelius, pavidale bakterijų, bacillų ir kitų ligų sėklų, įsiskverbia į kuną, tuojau šitie baltiejie skritulėliai nelyginant kareiviai, renkasi iš visur neprietelių pasitikti, apstoja jį ir kovoja. Šitos karės galas, kaip kiekvienos karės, priguli nuo stiprumo vienos ar kitos kariaujančios šalies.“

Gydytojai ne tik stengėsi medicinos mokslų nekrimtusiam žmogui paprastai ir suprantamai pateikti žinių apie ligas, bet ir ieškojo lietuviškų jų vardų: difteritą vadino kriokšle, kriokle, krioklige, kakline, troškuliu, smauguliu, tymus – blusinėmis, drognimis, kokliušą – didžiuoju kosuliu, kosuliu su giedojimu, karbunkulą – mėlynuoju spuogu, paralyžių – atėmimu, stabu, tuberkuliozę – džiova, sauslige, kataraktą – viduriniu valkiumi, paviršutiniu valkiumi, komplikacijas – painiavomis, gonorėją – varvekliu, puliatekiu, reumatą – sausgėla, cukraligę – saldžiąja liga, podagrą – kraujo atsimainymu, anemiją – nykuliu, mažakrauje, mažakraujybe, delyrą – klajojimu, kliedėjimu, epilepsiją – nuomiruliu, nuomariu, nuomiriu, nuomara, padidėjusį apetitą – vilko alkiu, isteriją – blykšle, dar priepuola arba priemečiu, nes, anot K. Griniaus (1910: 3), lietuviai šią ligą tokiais vardais daugiausia šaukia. 

Daug dėmesio gydytojų buvo skiriama higienos, profilaktikos dalykams ir apsisaugojimo nuo ligų būdams. Štai kaip K. Grinius (1920: 1) apibūdino tuometę sveikatos padėtį Lietuvoje: 

„Mus kankina įvairios ligos: džiova, šiltinės, dizenterija, baisus kūdikių mirtingumas. Mes dažnai turime blogų šulinių, blogo vandens, nesveikų butų, neturime gerų pirčių, vonių, nemokame praustis, apsileidę utėlėmis, blakėmis, bambadieriais, musėmis; neišmokome, kaip apsiginti nuo limpamų ligų, mes neturime gero supratimo, kaip priderėtų naudotis geru tyru oru, pagaliau nemokame net sveikai degtinės gerti“. 

Taigi gydytojai su dideliu užsidegimu spaudoje skleidė sveikatos mokslo tiesas. Šiame bare daugiausia reiškėsi A. Vileišis, parengęs ir išleidęs šešias knygeles, dauguma jų buvo verstinės arba parengtos pagal kitų autorių darbus: Ką daryti, kad sveiki butume ir ilgai gyventume (1895; antrasis šios knygelės leidimas Kas daryti kad sveiki butume ir ilgai gyventume, 1905), Kaip užsilaikyti pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą (1906), Rūgštasai pienas prof. Mečnikov̕o. Įrankis liaudies sveikatos užlaikymui (1907), Raupų čiepyjimas. (Šneka su jauna motina) (1908), Oras ir klimatas ir jų svarbumas žmogaus sveikatai (1913). 

Savo straipsniuose minėtomis temomis gydytojai aiškino ne tik kūno higienos, bet ir maisto, oro, būsto priežiūros, elgesio viešosiose vietose ir kt. svarbą sveikatai užtikrinti ir ligoms perspėti. Tą byloja tokie jų straipsnių pavadinimai kaip „Kiekvienam reikia rupintis apie savo sveikata“ (1891), „Apie oro vertybę sveikatai“ (1905), „Ką valgyti žiemą?“ (1905), „Kaip pridera kai-kuriuose atsitikimuose elgtis, norint apsisaugoti nuo ligų“ (1905), „Kaitros kenksmingumas vasarą“ (1905), „Kas yra higijėna?“ (1905), „Vaisių vertenybė iš pusės hygijenos“ (1905), „Saulės šviesos vertybė sveikatai“ (1905), „Kokios blogos kūrinimo pusės pečiuose?“ (1906), „Nešvarumas ir užsikrėtimas“ (1906), „Skaitymo higijėna (1906), „Šaltos kojos kaip priežastis įvairių persišaldymų“ (1906), „Dantįs ir jų higijena“ (1907), „Apie mokyklų gigijeną“ (1908), „Kam reikalingos pirtįs“ (1910), „Keletas žodžių apie dezinfekciją“ (1910), „Kaip reikėtų sveikata sergėt dideliuose žmonių susirinkimuose“ (1911), „Švarumas kaipo vaistas perspėti ligas“ (1911), „Apie geriamojo vandens švarumą sodžiuose“ (1912), „Ar galima gerti žalias vanduo?“ (1912), „Užmuštųjų laidojimas“ (1915), „Kaip gyventi, kad sveikam būti“ (1918). M. Kuprevičius straipsnyje „Miškas ir sveikata“ (1896: 156) pabrėžė, koks svarbus sveikatai buvimas miške: 

„Geriausiai sveikatai miškas anot nuomonės gydytojų yra pušynas: mat čia apart gryno oro prisideda dar ir kvapas pušių, kvapas smalos, kursai naikin nuodus tulų ligų.“

Paprasti žmonės gydytojų dar buvo mokomi, kaip reikėtų suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiajam, nesant šalia gydytojo, pvz.: „Ką daryti nusideginus“ (1896), „Kaip užlaikyti kraujo bėgimą“ (1895), „Suteikimas žmogui pirmosios pagalbos paprastų smalkčių apniktam“ (1908), „Apalpimas ir pirmoji pagalba“ (1909), „Trumpi patarimai nelaiminguose atsitikimuose: (kol gydytojas ateis)“ (1914). A. Vileišis šia tema buvo išvertęs ir atskirą knygelę Pirmoji pagelba nelaiminguose atsitikimuose (1903).

Tad kokia gi XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių gydytojų žmonėms atskleista geros sveikatos paslaptis? Tą paslaptį, atliepdamas ir kitų gydytojų mintis, išryškino K. Grinius (1920: 1): 

„[T]ad visas sekretas būti sveikam ir ilgai gyventi pareina nuo oro, dangos (drapanų), buto, krosnies langų ir durų, šulinių; nuo švarumo tos žemės, kur butas stovi; nuo valgių ir gėrymų; nuo valymo išeinamųjų vietų ir mėšlynų; nuo utėlių ir kitų vabzdžių; be to, nuo prideramo darbo ir pasilsio.“ 

Ir dar pridūrė: 

„Norint tai į gyvenimą įvesti, reik atsidėjus tokias mokyklas išeiti: ir valdžiai, ir mokytojams ir kunigijai ir visai medicinai ir apskritai visiems, kam rūpi Lietuvos gerovė ir ateitis.“

Taigi XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos mokslo populiarinamieji raštai ne tik mediciniškai prusino žmones, bet ir kėlė jų higienos, sanitarijos kultūrą, prisidėjo keliant krašto sveikatingumo lygį. Ypač žavi tai, kad ano meto gydytojai nebuvo nutolę nuo gyvosios kalbos – gausiai naudojosi jos turtais, ieškodami medicinos sąvokoms įvardyti tinkamų terminų, arba patys kūrė naujadarus, pasitelkdami liaudies žodžius. Savo darbuose gydytojai iškėlė į dienos šviesą daug gyvosios kalbos medicinos leksikos, ją įterminindami.

Literatūra ir šaltiniai

Avižonis Petras 1913: Aklumas ir trachoma Lietuvoje, Vilnius.

[Bagdonas Juozas] 1892: Prancuzligė arba piktoji liga (lotyniszkai – syphilis). J. Slibinas. – Ukinįkas 6 ir 7, 230–237.

[Draugelis Eliziejus] 1914: Kolera, maras, šiltinės ir kruvinoji. Parašė Karo gydytojas E. Draugelis, Vilnius. 

[Grinius Kazys] 1895: Pakuršė. Jau nuo Kovo mėnesio praėjusių metų pas mus atsirado rauplės, ir lygšiol dar neapsistoja naikinusius žmones. Kielė. – Varpas 2, 3–4.

[Grinius Kazys] 1910: D-ras K. Grinius. Nuomarius (Epilepsia). – Sveikata 1, 1–8.

[Grinius Kazys] 1910: K. Gr. Naktinis „žuvų gaudymas“. – Sveikata 11, 5–8.

[Grinius Kazys] 1920: Dr. K. Gr. Ko reikia, kad sveiki būtume? – Sveikata 1, 1–2.

Grinius Kazys 1922: Medicinos žinių populiarizacija ir Lietuvių medicinos knygų sąrašas, Kaunas.

[Grinius Kazys] 1929: Dr. K. Grinius. Medicinos mokslų laimėjimai per pastaruosius 35 metus Lietuvos Respublikoje. – Medicina 11, 1929, 812–820.

[Kuprevičius Mikalojus] 1896: Miškas ir sveikata. M. Sk-ra. – Ukininkas 20, 156.

[Kuprevičius Mikalojus] 1897: Lietuviški ligų vardai. M. Sk-ra. – Varpas 3, 41–42.

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas. – www.lkz.lt 

[Matulaitis Stasys] 1902: Kaip sutaisytas żmogaus kunas. Parašé S. M., Plymouth, Pa.

Meškauskas Juozas 1987: Lietuvos medicinos istorija, Chicago.

Micelmacheris Viktoras 1959: Sveikatos apsauga Lietuvoje 1918–1919 metais, Vilnius.

Micelmacheris Viktoras 1967: Očerki po istoriji mediciny v Litve, Izdatelstvo „medicina“, Leningradskoje otdelenije.

Miežutavičiūtė Vitalija 2001: Vilniaus medicinos draugija ir jos kova su infekcinėmis ligomis (1805–1939), Vilnius.

Tercijonas Vincas 1927: Dr. Kazys Grinius gydytojas visuomenininkas, Kaunas.

[Vileišis Antanas] 1908: Naminis gydytojas: Trumpas aprašymas prasčiausių ligų ir prasčiausių vaistų kovoje su jomis: / D. 1. Apie žmonių ligas ir jų gydymą. Sutaisė D-ras A. Vileišis, Seinai. 

 

Iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš portalo ePaveldas.lt.

 

Straipsnių ciklas „Lietuvių kalbos naujovės ir įdomybės“. Straipsnį rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jei norėtumėte publikuoti visą straipsnį ar jo dalį, prašom nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.