Vytautas Vardys – politologijos išeivijoje kūrėjas

Dr. Stasys Tumėnas
LRS narys, LRS ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos narys

Anotacija: remiantis literatūros šaltinių lyginamąja analize, asme­nine patirtimi, tiesiogiai bendraujant su mokslininku, Lietuvos visuo­menei pristatoma žymaus lietuvių išeivijoje Oklahomos universiteto profesoriaus Vytauto S. (Stanley) Vardžio-Žvirzdžio asmenybė, jo mokslinė veikla ir indėlis į politologijos mokslą išeivijoje. Aptariami pagrindiniai V. Vardžio teiginiai apie sovietinio kolonializmo prigim­tį ir paslėptus jo skirtumus nuo tradicinės kolonializmo sampratos. Straipsnyje siekiama akcentuoti, kaip V. Vardys Vakarų pasauliui stengėsi demaskuoti Sovietų Sąjungos skelbtą „tautų draugystės“ principą ir jo skirtumus nuo JAV „tautų katilo“ principo.

Annotation: On the basis of comparative analysis of literary sources, personal experience, and direct contact with the scientist, Lithuanian people are introduced to the famous among Lithuanian emigrants Vytautas S. (Stanley) Vardys-Žvirzdys, Professor of University of Oklahoma, to his scientific activities and contribution to the political science. The article gives main Vardys’ statements about the nature of Soviet colonialism and its hidden differences from the traditional concept of colonialism. The author seeks to highlight Vytautas Vardys’ attempts to debunk to the Western world the proclaimed by the Soviet Union “friendship of nations” principle and its differences from the USA “melting pot” principle.

Straipsnio tikslasir uždaviniai: pristatyti Lietuvos visuome­nei vieno žymiausių išeivijoje politologo V. S. Vardžio asmenybę, susisteminti ir aprašyti jo mokslo darbus, tyrimų lauką; veiklą lietuvybės baruose po Antrojo pasaulinio karo JAV, identifikuoti mokslininko teiginius, išskyrusius jį iš kitų.

Straipsnio objektas: politologijos kūrėjo išeivijoje V. S. Var­džio veikla ir darbai po Antrojo pasaulinio karo iki Lietuvos nepri­klausomybės atgavimo.

Tyrimo metodai: literatūros šaltinių lyginamoji analizė, inter­pretavimas.
Pagrindiniai žodžiai: išeivija, lietuvybė, politiniai mokslai, ko­lonializmas, sovietizacija.
Key words: emigration, Lithuanianism, political science, colo­nialism, Sovietization

Įvadas

Vytautas Stasys (Stanley) Vardys (1924–1993), prieškario Lietu­voje turėjęs Žvirzdžio pavardę, – garsus lietuvių išeivijos politolo­gas, iki 1990-ųjų metų buvęs mažai žinomas sovietinėje Lietuvo­je, nes visą gyvenimą ir darbus po 1945 m. jis paskyrė „Lietuvos laisvės bylai“ – pasauliui pasakojo apie trijų Baltijos šalių okupa­ciją, sovietinio kolonializmo prigimtį ir jo klastingus skirtumus nuo tradicinio kolonializmo. Nėra abejonės, kad profesoriaus vardas turėtų būti minimas greta išeivijos politinių mokslų atstovų – T. Remeikio, A. Štromo, L. Sabaliūno, S. Sužiedelio, J. Šmulkščio, B. V. Mačiuikos, J. Pajaujo-Javio. Juos sieja mokslinės analizės objektas: Lietuvos okupacija, sovietizacija ir pasipriešinimas, Lietuvos pokario rezistencija, rusifikacija, disidentų sąjūdis, so­cialinės problemos, religinis persekiojimas, holokaustas.

Biografijos faktai

Vytautas Vardys gimė 1924 m. rugsėjo 2 d. Beržoro kaime, Pla­telių valsčiuje, Kretingos apskrityje. 1941 m. baigė Palangos gimnaziją*1, dalyvavo ateitininkų veikloje. 1941 m. mokėsi Telšių, vėliau Vilniaus kunigų seminarijose. Antrojo pasaulinio karo pa­baigoje, kaip ir dauguma inteligentų, pasitraukė į Vokietiją, tęsė mokslus Eichstatto kunigų seminarijoje, o 1945–1949 m. Tiubin­geno universitete pasirinko filosofijos ir literatūros studijas. Vokie­tijoje prisidėjo, kad būtų atkurta Moksleivių ateitininkų sąjunga, 1946–1948 m. ėjo tos sąjungos pirmininko pareigas, iki persikė­limo į JAV buvo žurnalo „Ateitis“ redaktorius.

1949 m. prasidėjo turiningas ir nuoseklus V. Vardžio biogra­fijos kelias JAV. 1951 m. Carrollo koledže Helenoje jis įgijo bakalauro, o 1953 m. Viskonsino universitete – magistro laipsnius. Tame universitete apgynė disertaciją, jam buvo suteiktas politi­kos mokslų daktaro laipsnis.

Nuo pat pirmųjų gyvenimo JAV dienų pilietiškai nusiteikęs jaunuolis įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo veiklą. Kaip prisi­mena laiške straipsnio autoriui 2013 m. rugpjūtį Seattle šiuo metu gyvenantis Vytautas Lapatinskas, 1951 m. aktyvesniems studentams kilo idėja atnaujinti Studentų atstovybę, kokia buvo Vokietijoje po karo. Po rinkimų buvo išrinkta Atstovybė iš 5 asmenų: Vytautas Žvirzdys (Vardys), Vytautas Kavolis, Julius Šmulkštys, Milda Gulbinskaitė ir Vytautas Lapatinskas. Studen­tų sąjunga siekė suvienyti studentus, pabirusius po Kanadą ir Amerikos universitetus.

1952 m. tapo pirmuoju įsteigtos Lietuvių studentų sąjungos pirmininku, dalyvavo Lietuvių fronto bičiulių sąjūdyje, buvo vie­nas Į laisvę fondo kūrėjų, jos tarybos pirmininkas. 1958–1960 m. leidinio „Į laisvę“ redaktorius2.

Visi, kuriems tekdavo lietuvių renginiuose klausytis V. Var­džio pasisakymų, pranešimų LFstudijų savaitėse, Lietuvių ben­druomenės (LB), ateitininkų suvažiavimuose, konferencijose, akcentuodavo, kad jo pasisakymai būdavę puikiai parengti, nuoseklūs, argumentuoti.

1987 m. V. Vardys dalyvavo Romoje įvykusiame Lietuvos 600 metų krikščionybės jubiliejaus kongrese, ten skaitė paskaitą ir turėjo progą pasikalbėti su popiežiumi3.

Po 1990 metų V. Vardys su paskaitomis lankėsi Vilniaus uni­versitete ir grįžęs didžiuodamasis rodydavo nuotrauką iš univer­siteto Sarbievijaus kiemelio.

Nuotraukoje iš kairės: V. Vardys, A. Maceina, J. Pikūnas. Vokietija, apie 1947. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių

Vardys buvo iš tų mokslininkų, kurie aktyviai reiškėsi lietuvių laikraščiuose ir žurnaluose: „Tėviškės žiburiuose“, „Drauge“, „Ai­duose“, „Ateityje“, „Į laisvę“, „Darbininke“, „Lituanus“.

Vardys minėtinas ir kaip „Lietuvių enciklopedijos“ bendra­darbis, parašęs šiam leidiniui daug straipsnių.

XXIa. pradžioje, skaitant 1956 m. „Aiduose“ paskelbtame V. Vardžio straipsnyje „Lietuviškasis dialogas“ išsakytas mintis, stebina autoriaus įžvalgos dėl lietuvybės, tautinio tapatumo iš­saugojimo išeivijoje. V. Vardžio teigimu, negalima užsisklęsti ir ignoruoti išeivijos jaunimo JAV patirtos radikalios tautinių veiks­nių, religinės, kultūrinės, kalbinės transformacijos. Ar lietuvybė JAV išsilaikys, autoriaus nuomone, lems veiksnys, „kiek išsilaikys į lietuviškąją bendruomenę traukiančios jėgos“4. Išeivijos jauni­mas, bręstantis kitoje civilizacijoje, atsidūręs tarp amerikiečių ir lietuvių bendruomenių, turi „egzistenciškai apsispręsti“. V. Var­džio teigimu, vyresnioji lietuvių išeivių karta privalo „veikti kaip jaunimo integratorius į lietuvišką bendruomenę ir kultūrą“. „Naujų kultūrinių ar filosofinių, ne europietiškai tradicinių idėjų susidary­mas apie gyvenimą ir kūrybą nereikalinga ir žalinga traktuoti kaip nutautėjimas ar suamerikonėjimas. Taip jau dažnai pasitaiko“5, – teigia V. Vardys. Autorius įsitikinęs, kad jaunimas turi ne tik pri­klausyti, bet ir būti aktyviai įtraukiamas į lietuvių bendruomenės išeivijoje veiklą, kartu dalintis atsakomybe.

Ir vėlesniuose pasisakymuose jau septintąjį–aštuntąjį XX a. dešimtmečiais V. Vardys akcentuodavo, kad lietuviams išeivi­joje JAV būtina suvokti, kad pasaulis ne tik gali, bet ir keičiasi, o tas keitimasis, gyvenimas kitoje tautinėje, kalbinėje, politinė­je aplinkoje nėra „nei nuodėmė, nei tėvynės išdavimas“. „Kas mano galįs išlaikyti ir visus, ir viską, viską ir praras“, – tame pačiame straipsnyje įspėjo V. Vardys.

Vardys po sunkios ligos mirė 1993 m. spalio 19 d. Nor­man mieste Oklahomoje. Jo ir žmonos Nijolės šeimoje užaugo dukterys Ina, Elzytė, Rūta, sūnūs Vytautas ir Linas. Profesoriaus žmona ponia Nijolė labai tiksliai keliais štrichais pateikė savo vyro portretą: „Jis buvo įdomus, geras žmogus su dideliu „in­sight“.“ Pastaroji savybė – nuovokumas ir įžvalgumas – buvo pagrindiniai profesoriaus V. Vardžio palydovai ne tik kasdienia­me gyvenime, bet ir jo mokslo darbuose.

Mokslinis palikimas

Išskirtinis V. Vardžio gyvenimo bruožas – jo veiklos išeivijoje lie­tuvybės baruose ir profesinio, akademinio darbo, pragyvenimo šaltinio, dermė. Tai, ką jis dirbo universitete, buvo paremta lietuvių išeivijoje istorijomis, dramatiškomis politikos peripetijomis ir Lietu­vos valstybės, okupuotos 1940 m., „laisvės bylos“ nagrinėjimu.

1958 m. V. Vardžiui Viskonsino universitete buvo suteiktas po­litikos mokslų daktaro laipsnis. Jo daktaro disertacija buvo apie JAV kongresą, apie jo komitetus užsienio reikalams nagrinėti. Šio straipsnio autoriui V. Vardys, prisimindamas mokslininko kelio pra­džią, sakė: „Man rūpėjo ne tai, ką Sovietų Sąjunga padarė, bet kaip į tai reagavo JAV kongresas, kaip elgėsi tada kongresmenai.“6

Mokslinio kelio pradžioje V. Vardys dirbo Viskonsino-Mil­vokio universitete (University of Wiskonsin-Milwaukee), o 1968 m. jis persikėlė į Norman, Oklahomos valstijoje. Daug metų V. Vardys dirbo Oklahomos universitete. Čia jis tapo pro­fesoriumi, dėstė politinius mokslus, o 1968–1973 m. ėjo Rusi­jos studijų (sovietologijos) centro (Russian Studies Committee of OU) vedėjo pareigas, 1968–1973 m. buvo Rusų kalbos ir sovietologijos studijų centro Miunchene direktorius (Director of the University of Oklahoma Munich Center for Russian Lan­guage and Soviet Area Studies).

Iki pat pasitraukimo iš Oklahomos universiteto 1992 metais V. Vardys užėmė jame daugybę pareigų: Akademinių reikalų tarybos narys (1976–1979), Fakulteto patrauklumo (įvaizdžio) komisijos (1978–1981) narys, Biudžeto komiteto (1979–1981) vadovas, 1981–1982 m. – narys, fakulteto Senato (1980–1981) narys, Garbės laipsnių suteikimo komiteto narys (1990), Tarptau­tinių programų skyriaus narys (1986–1992)7.

Jo dėstomų universitete disciplinų ir mokslinių interesų pagrin­dinės temos – Sovietų Sąjungos politinė sistema, Rytų Europos klausimai ir problemos pokomunistinėje erdvėje, Lietuvos sovie­tizacija ir pasipriešinimas jai, sovietinės Lietuvos industrializacija, kolektyvizavimas, rusifikacija, pokario partizaninis judėjimas Lie­tuvoje, Lietuvos bažnyčios klausimai, nacionalizmas ir disidentų sąjūdis Sovietų Sąjungoje. V. Vardys sakė: „Esu politinių mokslų profesorius, prieš Atgimimą buvau labai nepopuliarus tarp seno­sios valdžios atstovų, nes daug rašiau apie Baltijos kraštus ne iš sovietinio taško… Turbūt buvau vienas iš pirmųjų anglų kalba apie Baltijos šalis prabilęs amerikiečių laikraščiuose, žurnaluose.“8

Amerikoje laikomasi tradicijos, atvykus į ją oficialioms užsie­nio šalių delegacijoms, valstybių vadovams, pasikviesti kon­sultantais, ekspertais tų šalių specialistus, mokslininkus iš JAV universitetų. Į vieną iš tokių susitikimų, kai Oklahomoje viešėjo sovietų maršalas Achromejevas, buvo pakviestas ir profesorius V. Vardys, tada daug rašęs apie Sovietų Sąjungą. Apie tą susi­tikimą V. Vardys pasakojo: „Pietų metu maršalui Achromejevui pasakiau, kad esu politinių mokslų žmogus. Jis tuojau paklausė, kokia mano specialybė. Kai pasakiau, kad zanimajus Sovietskim Sojozom, atsakė: „O, tai turi būti labai užsiėmęs.“9

Vardys puikiai buvo išstudijavęs Sovietų Sąjungos politinę sistemą, todėl buvo dažnai kviečiamas skaityti paskaitų Amerikoje ir Europoje, konsultavo JAV valdžios institucijas, dalyvavo tarptau­tinėse konferencijose. Jo straipsniai buvo laukiami ir spausdinami anglų, vokiečių, net japonų, Indijos spaudoje ir knygose.

Kadangi V. Vardys būdavo pristatomas kaip oficialus JAV akademinės aplinkos profesorius, jam nebuvo taikoma „geležinė uždanga“. Paskutinį kartą sovietiniais metais V. Vardys su savo studentų grupe viešėjo 1970 m.: „Mane Lietuvoje nelabai gerai priėmė… Bet nieko. Pas mus, Amerikoje, akademinės aplinkos žmonės buvo linkę manyti, kad jei tave Sovietų Sąjungoje muša, vadinasi, gerai, viskas tvarkoje. Tokia buvo ir mano reakcija į at­garsius iš okupuotos tėvynės.“10

Minėtini V. Vardžio straipsniai anglų kalba leidiniuose ir žurna­luose: „Russian Review“, „Problems of Communism“, „Review of Politics“, „Midwest Journal of Political Science“.

Vardys buvo kviečiamas įsitraukti į įvairių leidinių redkole­gijas: „Journal of Slavic Review“ (1974–1978), „Journal of Baltic Studies“ (nuo 1977 iki mirties). Pastarajame žurnale dažniausiai spausdinami straipsniai, atrenkami nuo 1968 m. įsteigtos AABS (The Association for the Advancement of Baltic States), kurios vienas iš idėjinių įkvėpėjų ir kūrėjų buvo V. Vardys, 1970–1971 m. ėjęs šios Asociacijos, kuri skelbė šūkį „Nuo Baltijos iki Didžio­jo vandenyno“, pirmininko pareigas. V. Vardys buvo nuolatinis AABS organizuojamų konferencijų dalyvis ir pranešėjas.

Nėra abejonės, kad V. Vardžio didžiausias įnašas į politologi­jos mokslą atsispindi jo anglų kalba parašytose knygose: „The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania“ (1978)11, „Christianity in Lithuania“ (1993).

Minėtinos dažniausiai pasaulio spaudoje cituojamos profeso­riaus mintys iš jo sudarytų, parengtų, redaguotų knygų. Viena iš jų – „Karl Marx: Scientist, Revolutionary, Humanist?“ (1971). Pastaroji JAV politologų yra vertinama už labai originalią, įdomią V. Vardžio apybraižą (esė) apie K. Marksą. Vien jau leidinio pava­dinimas sako, kad jis kontroversiškai vertintas lietuvių išeivijoje, nors V. Vardys čia išsakė savo politologo įžvalgas ir argumentus, remdamasis mokslininko logika.

Kitos V. Vardžio iniciatyva anglų kalba išleistos knygos: „The Baltic States in Peace and War“ (1978), „Lithuania under the Soviets. Portrait of a Nation, 1964–1965“12 (pastarojoje knygoje spausdinami net keturi V. S. Vardžio straipsniai apie sovietinės agresijos Lietuvoje stilių, partizaninį judėjimą pokario Lietuvoje, laisvos tarpukario Lietuvos politinę, socialinę, ūkinę situaciją. Šioje knygoje išskirtinas V. S. Vardžio straipsnis apie sovietinę socialinę inžineriją Lietuvoje okupacijos metais – „Soviet Social Engineering in Lithuania: An Appraisal“, „Regional Identy Under Soviet Rule: the Case of the Baltic States“ (1990).

Jau po V. Vardžio mirties – 1997 m. – išleista knyga „Lithuania. The Rebel Nation“ (su J. Sedaityte)13.

Pagrindinė V. Vardžio tyrimo objekto tema – nacionalinių, reli­ginių, tautinių interesų susipynimas ir problemos lietuvių gynimo­si nuo sovietinės okupacijos kontekste.

Vardys savo darbuose pabrėždavo išskirtinį Baltijos šalių bruožą okupavus šias šalis – partizaninį judėjimą14, jo mastus ir svarbą. V. Vardžio darbus šia tema mini ir mūsų dienų istori­kai, politologai. Vienas iš tokių – M. Pocius, aprašydamas 1944– 1953 metų partizaninio karo Lietuvoje istoriografiją15. Deja, labai taupiai (minimos tik dvi darbų pozicijos) V. Vardys pristatomas 2011 m. išleistame leidinyje „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai (Filosofija išeivijoje 1945–2000)16.

„Turėjobręsti šėtono šešėlyje“

Lietuvos Sąjūdį, Kovo 11-ąją ir nepriklausomybę V. Vardys su­tiko kaip natūralią, geidžiamą, siekiamą ir pasiektą esybę, prie kurios, nėra abejonės, daug prisidėjo ir V. Vardys savo nenuils­tama akademinio ir visuomeninio gyvenimo veikla. Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo V. Vardys JAV buvo vienas iš dažniausiai kalbintų komentatorių Lietuvos įvykiams aptarti: „Turiu net du vaidmenis. Pirmasis – akademiko-analizuotojo vaidmuo. Stebiu, matau, analizuoju, aiškinu konkretaus proceso reikšmę, vertinu tai Rytų Europos įvykių, sovietinės imperijos, demokratijos pliti­mo kontekste. Antrasis vaidmuo – aš Lietuvoje gimiau, aš lietu­vis, man rūpi Lietuvos likimas. Noriu, kad tėvynėje viskas būtų daroma gerai ir išmintingai. Tad įtampa tarp asmeninės ir profe­sinės būsenos ir charakterizuoja mano paskutiniųjų dvejų metų darbą“, – pasakojo šio straipsnio autoriui V. Vardys 1990 m.17

Vardžio įsitikinimu, nepriklausomybės link buvo einama, o kada tai turėjo atsitikti, nėra svarbiausia. Pasak profesoriaus, svarbu, kad Lietuvos žmonės 1990-aisiais turėjo atminti du da­lykus: 1. Lietuvos laisvės kova ir nepriklausomybė turi remtis legaliu ir moraliu pagrindu, žmogaus apsisprendimo pagrindu, todėl būtina pasisakyti aiškiai ir principingai; 2. būtina nepa­miršti antrosios, politinės dimensijos, kuriai priklauso ryšiai su kitais kraštais, žmonėmis, kurie turi įtakos Lietuvos įvykiams. Su politine realybe būtina skaitytis, reikia politinio dialogo, ypač su Maskva, žinant karčią istorinę patirtį. Perfrazuodamas poetą S. edą, V. Vardys teigė: „Šėtono šešėlyje Lietuva turėjo bręs­ti. Šėtoniškasis šešėlis dar mus tebegaubia: pasakęs „aš pa­sprukau“, to dar negali padaryti. Tam reikalinga politinė akcija. Politinis kelias negali sunaikinti tautos apsisprendimo bazės, o pastaroji negali paneigti politinio ėjimo.“18

1990-aisiais stebino V. Vardžio įžvalgumas vertinant šių die­nų Lietuvos situaciją. Profesorius įžvelgė, kad anksčiau ar vėliau Lietuvoje įvyks politinė diferenciacija, nes kiekvieno tautinio atgi­mimo (Sąjūdis) procese viskas laikosi daugiau dvasia, panašiai kaip religijų kūrimosi pradžioje: „Lietuva buvo įžengusi į pakopą, kai, atrišus burną ir širdį, ta vizija tapo labai ryški. Bet tokia padė­tis ilgai netrunka, ji išsikristalizuoja politiškai. Manau, kad Sąjū­dis, nori jis to ar nenori, išsisklaidys į politines grupuotes.“19

Prof. V. S. Vardžio straipsnis „Lietuviškasis dialogas“ mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“. 1956

Kalbėdamas apie būsimą XXIa. pradžios Lietuvą, V. Vardys tiksliai įžvelgė jos vietą Europoje, būsimojoje Europos Sąjungoje. 1990-aisiais V. Vardys teigė, kad Latvija, Estija ir Lietuva bus ne­priklausomos, bet savo naudos sumetimais priklausys didesnei ekonominei organizacijai: „Man visada imponavo Vakarų Euro­pos modelis – politinė ir ekonominė organizacija. Tas modelis susieja politinio suvereniteto nepriklausomumą su ūkine koope­racija, garantuojančia geresnį gyvenimą. Manau, kad to modelio slinktis į Rytus charakterizuotų šio šimtmečio pradžios situaciją Rytų Europoje, Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje.“20

Profesorius V. Vardys 1974–1976 m. buvo Harvardo uni­versiteto Rusijos studijų centro bendradarbis, puikiai buvo išstudijavęs pokario Sovietų Sąjungos komunistų partijos su­važiavimų dokumentus, savo darbuose visada remdavosi ne tik JAV, bet ir sovietiniais šaltiniais: „Pravda“, „Komjaunimo tiesa“, „Tiesa“, „Komunistas“, „Komunist Estonii“ ir kt. Dėl šios priežasties jis sulaukdavo priekaištų iš tų tautiečių išeivijoje, kurie laikėsi nuomonės absoliučiai ignoruoti straipsnius ir kitą medžiagą, kuri spausdinama sovietinėje Lietuvoje. Laikytis to­kios pozicijos V. Vardį skatino siekis kuo objektyviau pasauliui parodyti istorinę tiesą. Laikas sugriuvus Sovietų Sąjungai pa­rodė, kad prof. V. Vardys buvo teisus.

Sovietinio kolonializmo demaskuotojas

Vardys, aprašydamas Baltijos šalių nepriklausomybės praradi­mo 25 metų (1940–1965) laikotarpį, kuris, pasak autoriaus, buvo turbūt pats kruviniausias visoje Lietuvos istorijoje, o tuo metu buvo radikaliai sunaikinta tautos bendruomeninė sąjunga, ekonominė sistema, rafinuotai nubraukti kultūriniai ir ideologiniai įsitikinimai, tai įvardijo kaip moderniųjų laikų kolonijinį režimą21. Jo esmę au­torius išsako lygindamas sovietinį režimą su tradicinio kolonializ­mo sistema (samprata). V. Vardys straipsnyje kartu polemizuoja dėl termino tikslumo su anglų istoriku prof. Seton Watson, kuris, paveiktas fasadinės (tariamosios) sovietų ideologijos, teigia, kad sovietinei sistemai aptarti netinka terminas „kolonijinis“, o vietoj jo reiktų vartoti terminą „imperialistinis“. V. Vardžio nuomone, abu žodžiai nusako „panašų jėgos vartojimo būdą“.

Vardžio teigimu, Afrikos, Azijos šalyse, JAV sovietinio re­žimo esmę suprasti kliudė kelios priežastys. Daugiakultūrėje ir daugiatautėje Amerikoje tautybių egzistavimo problemą sunku suprasti, nes ji pati egzistuoja „tautų katilo“ principu, ir tai supran­tama kaip vertybė, nes čia tautybių asimiliacija yra progresyvus veiksnys. V. Vardys cituoja Harvardo istorijos profesorių Richard Pipes, pagal kurį amerikiečiai nesuprato sovietinio kolonializmo, nes jie „mažiau ar daugiau sąmoningai prilygino Amerikos patirtį su tautinėmis mažumomis patirčiai, kurią turėjo rusai.“22

Toliau V. Vardys atskleidžia dar vieną problemą, kuri trukdo pasauliui objektyviai suvokti sovietinį kolonializmą. Tai apgau­linga ideologinė sovietinės sistemos skraistė: jie pripažįsta ats­kirų tautų švietimą, kultūrą, leidžia vartoti savo kalbas, tačiau dėl komunistinės visuomenės sukūrimo reikia ir aukų, sąlygų, kurias jau diktuoja Kremliaus ranka.

Tokia paslėpta kolonijinė politika daug atviresnė kalbant apie sovietinės politinės sistemos organizaciją ir administravimą: trys valstybės žaibiškai 1940 m. inkorporuotos į Sovietų Sąjungą, prisidengus pseudodemokratiniais rinkimais; vienpartinis cen­tralizuotas valdymas, kuris respublikų komunistų partijos elitui suteikia teisę tik administruoti vietose Maskvos sprendimus.

Kita V. Vardžio akcentuojama sovietinės autonomijos yda Pa­baltijo kraštuose – partijos ir valdžios aparato rusifikacija. Autorius pateikia pavyzdį, kad „1961 m. Latvijos komunistų partijoje tebuvo tik 44 nuošimčiai latvių narių, nors latvių procentas krašte tebebuvo aukštesnis, t. y. 62 nuošimčiai. Lietuvoje rusai ir kiti nevietiniai su­daro apie 38 nuošimčius partijos narių skaičiaus, nors tokių žmonių nuošimtis krašte tėra 21, iš kurių tik 8,5 nuošimčiai tėra rusai“23.

Taigi, V. Vardžio teigimu, sovietinio federalizmo negalima ly­ginti su amerikietiškuoju, kuris laikosi ne tik konstitucine valstybių autonomija, bet ypač federatyvine bendrųjų partijų organizacija.

Aptariamame straipsnyje V. Vardys demonstruoja puikų poka­rio situacijos Pabaltijo valstybėse suvokimą, ekonominės ir poli­tinės situacijos išstudijavimą, paremtą faktais ir skaičiais. Tai jis parodo aiškindamas tradicinio ir sovietinio kolonializmo skirtumus aptardamas ūkio situaciją. V. Vardys teigia, jog tradicinio kolo­nializmo doktrina reikalavo, kad kolonijos, šiuo atveju Pabaltijo respublikos, būtų laikomos tik žaliavos, išvežamos į „motiniškąją“ šalį („mother country“), šaltiniais. Komunistinė ideologija reikalau­ja industrializacijos ir kolektyvizacijos (nacionalizuota pramonė, kolektyvizuota žemė). Šie procesai, ypač industrializacija, slėpė kitą Maskvos klastą – atnešė rusifikaciją. V. Vardys buvo puikiai išstudijavęs ne tik Lietuvos, bet ir Estijos, Latvijos situaciją. Jis teigia, kad rusų skaičius Pabaltijo kraštuose padidėjo kaip tie­sioginė industrializacijos pasekmė. Štai prieš karą Latvijoje latvių gyveno 75 procentai, o 1959 m. – jau tik 62. Geriausia situacija, pasak autoriaus, buvo Lietuvoje, kur lietuvių skaičius sumažėjo tik vienu procentu (nuo 80 iki 79 procentų). Kita vertus, tuo metu Lietuvoje rusų skaičius patrigubėjo (nuo 2,3 iki 8,5 procentų)24. Taigi po industrializacijos, gyventojų sukėlimo į miestus priedan­ga slepiamas fizinis Pabaltijo kraštų kolonializavimas, kai per tariamai pažangią Maskvos strategiją Sovietų Sąjungoje piliečiai susilietų „tautų katile“ (panašiai kaip JAV), o vedami ekonominių, socialinių, asmeninių motyvų „jame patys sutirptų“. Ši paralelė, kai lyginama JAV ir pokario Sovietų Sąjungos „tautų katilo“ situa­cija, neretai supriešina abiejų valstybių situacijos vertintojus, poli­tologus, nes dažnai neįsigilinama į visiškai skirtingas „tautų katilo“ atsiradimo priežastis, skirtingas valstybių sąrangas.

Įdomu, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje pats „tautų katilo“ žodžių junginys kaip socialinės inžinerijos įrankis nebuvo varto­jamas, tačiau Sovietų Sąjungoje jis būtų atitikęs „tautų draugys­tės“ principą, kasdien girdimą ir skelbiamą iš centro – Maskvos. Šis principas geriausiai buvo realizuotas „daugiatautės“ sovietų armijos gretose, o sovietiniame „tautų katile“ sukurtas žmogus įvardytas naujuoju „sovietiniu žmogumi“.

Kaip teigė V. Vardys, „jeigu savo politiniais ir ypač ekonomi­niais sprendimais Kremlius siekia sukurti „tautų katilą“, kuris pats savaime reikalautų asimiliacijos ir ją skatintų, tai savo kultūrine politika Kremlius nori iš vienos pusės pagreitinti „tautų katilo“ su­sidarymą, o iš kitos pasinaudoti tuo katilu pabaltijiečiams nutau­tinti, jiems neatimant tačiau jų tautinių vardų.“25

Tokios Maskvos klastos dažnai sunkiai buvo suvokiamos ge­rai Pabaltijo situacijos nežinojusiems užsienio istorikams, polito­logams, todėl V. Vardys sovietinio „tautų katilo“, pridengto „tautų draugystės“ idėja, esmę ir skirtumus nuo „tautų katilo“ idėjos JAV stengėsi įrodyti, išryškinti įvairiuose pasisakymuose JAV, konfe­rencijose, straipsniuose lietuvių ir anglų kalbomis. Iš jų minėtinas straipsnis „Lituanus“ žurnale pavadinimu „Soviet Colonialism in the Baltic States: A Note on the Nature of Modern Colonialism“.26 Ta pačia tema V. Vardys paskelbė straipsnį tarptautiniame poli­tinių ir istorijos mokslų leidinyje Indijoje 1964 metais. Straipsnio pavadinimas „The Colonial Nature of Soviet Nationality Policy“.27

Abiejuose straipsniuose anglų kalba V. Vardys kalba, kad tradicinio ir sovietinio kolonializmo „inžinieriai“ kaip priedanga prisidengia pramonės, ūkio, švietimo, kalbos koziriais, kurie su­kuria tariamai modernios civilizacijos įspūdį, nors, kita vertus, jie visiškai nekreipia dėmesio į valdomųjų tautų norus ir valią. Kaip teigia V. Vardys, sovietinis kolonializmas kuria tokią siste­mą, kuri padėtų ištirpti sovietiniame „tautų katile“. Bet ištirpti ne bet kaip, o taip, kad prievarta būtų iškelta „iki laisvės aukštu­mų“, tikint, kad prievartos būdu galima sukurti laisvą norą atsi­sakyti savo tapatybės. Kaip teigia V. Vardys, „nenuostabu, kad šitokių dimensijų civilizacija yra įkirtusi žmonijai į pačią širdį“28.

Šeštojo–aštuntojo XX a. dešimtmečių gyvenimo Lietuvoje liudininkai puikiai prisimena šią situaciją: fasadą, kurį partinė Lietuvos nomenklatūra demonstruodavo užsienio vyriausybių delegacijoms, svečiams, sudarė: gausios Dainų šventės sau­sakimšuose stadionuose, gausybė gamyklų, įstaigų chorų, šokių kolektyvų, sporto pasiekimai, Lietuvoje net buvo leidžia­ma krepšinį reprezentuoti „Žalgirio“ krepšinio ir futbolo koman­doms. „Žalgirio“ laikai sovietinei nomenklatūrai neatrodė pavo­jingi, nes tolimi. Visiškai kitokia būtų sovietinės nomenklatūros reakcija, jei Lietuvoje būtų buvę tarpukario Lietuvos laikus sim­bolizuojantys „Vyčio“, „Lituanicos“ pavadinimai.

Vardžio skelbiamos idėjos apie valstybės gyvavimą kitų vals­tybių struktūrose yra aktualios ir šiandien. Atkreiptinas dėmesys, kad V. Vardžio darbai retomis progomis prisimenami ir primena­mi Lietuvoje mūsų dienomis. Neseniai, 2013 m. rugpjūčio 9 d., „Kauno diena“ Tautos dienos proga (rugpjūčio 9 d.), norėdama „skaitytojams pateikti ką nors ypatinga, ką nors nekasdieniška“, perspausdino jau minėtą 1964 m. „Lituanus“ žurnale publikuotą straipsnį jau lietuvių kalba „Sovietų kolonializmas Baltijos valsty­bėse: pastabos apie moderniojo kolonializmo prigimtį“. Straipsnio rengėjai akcentuoja, kad straipsnis parašytas praėjus 25 metams po Lietuvos sovietinės okupacijos pradžios. Beveik tiek pat praėjo nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Taigi jis „leidžia paly­ginti kai kuriuos gyvenimo aspektus ir netgi išvesti paraleles“29.

Nors straipsnio rengėjai Tautos dienos išvakarėse tiesiogiai nepasakė, kokias paraleles, tačiau akivaizdu, kad V. Vardžio mintys apie mažos valstybės statusą, vietą įvairiose valstybių struktūrose („tautų katile“) ypač aktualios diskutuojant ir mąstant, kokia Lietuva bus Europos Sąjungoje ateityje.

Išvados

Atlikta analizė parodė, kad tikslinga ir būtina tyrinėti ne tik lietuvių kalbininkų, pedagogų, rašytojų veiklą išeivijoje JAV, bet ir polito­logijos atstovų indėlį į „Lietuvos laisvės bylą“.

Akivaizdu, jog straipsnyje pristatyta profesoriaus V. Vardžio asmenybė, jo mokslinė veikla rodo, kad jis buvo žinomas ir vertinamas ne tik lietuvių išeivijos diasporos, bet ir akademinei Amerikos bendruomenės.

Beveik iki pat mirties V. Vardys profesoriavo JAV Oklahomos universitete, publikavo knygas ir straipsnius anglų kalba, JAV politologams, paveiktiems „teigiamo tautų katilo“ veiksnio, sėkmingai įrodinėjo klastingus sovietinio kolonializmo skirtumus nuo tradicinio kolonializmo. Svarbus faktas, kad V. Vardys, demaskuodamas sovietinės okupacijos prigimtį, rėmėsi ne tik Lietuvos, bet visų trijų Baltijos šalių, kitų sovietinių respublikų faktais, pavyzdžiais. Tai jam leido neužsisklęsti tik lietuviško pa­triotizmo rėmuose, bet nuosekliai, logiškai atskleisti sovietinės sistemos kėslus, okupacinę prigimtį.

Vardžio darbai iš kitų mokslininkų išeivijoje darbų išsiskiria tuo, kad jis stengėsi remtis ne tik išeivijos, užsienio autorių šal­tiniais, bet buvo puikiai išstudijavęs ir sovietinius Maskvos CK dokumentus, suvažiavimų programas, rėmėsi sovietine spauda: „Pravda“, „Tiesa“, „Komunist Estonii“ ir kt. Dėl šios priežasties jis ne visada sulaukdavo Lietuvių bendruomenės JAV, kuri pokario metais laikėsi kategoriškos nuostatos ignoruoti viską, kas spaus­dinta Sovietų Sąjungoje, pritarimo. V. Vardys puikiai suvokė, kad mokslininkas turi remtis analize, analitiniu šaltinių nagrinėjimu ir mokslo argumentais. V. Vardys puikiai suprato, kad politika – kom­promisų menas, nes pasaulis keičiasi. „Kas mano galįs išlaikyti ir visus, ir viską, viską ir praras“, – įspėjo V. Vardys. Tai jis įvardijo kaip įtampą tarp asmeninės ir profesinės mokslininko būsenos.

Vardžio darbų analizė rodo, kad jis buvo įžvalgus politologas, teigęs, kad ateityje visos trys Baltijos šalys, atgavusios nepriklauso­mybę, savo naudos sumetimais turėtų įsilieti į didesnę ekonominę organizaciją, kuri susietų politinio suvereniteto nepriklausomumą su ūkine kooperacija, garantuojančia geresnį gyvenimą. V. Vardys tarsi įžvelgė Lietuvos vietą būsimojoje Europos Sąjungoje.

Būtina siekti, kad vieno iš ryškiausių, profesionaliausių išei­vijoje lietuvio politologo profesoriaus V. Vardžio darbai būtų iš­versti į lietuvių kalbą ir jie būtų pasiekiami kiekvienam pilietiškai mąstančiam lietuviui.

Nu o r o d o s:

* Laiške šio straipsnio autoriui V. Vardys yra rašęs, kad dažnai jo „gyve­nimo aprašymuose“ nurodoma, kad jis baigė Palangos progimnaziją. „Esu baigęs pilną Palangos gimnaziją (progimnazija buvo keturių klasių (aukštutinė aštuonklasės mokyklos dalis)“, – rašė profesorius, tuo patvir­tindamas, kad mėgsta faktų tikslumą ir kruopštumą. Ši klaida kartojama įvairiuose literatūros šaltiniuose.

1 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, t. XXXIII, 1965, p. 119–120.

2 JAV lietuviai, Vilnius, 2002, t. II, p. 444.

3 Baužys J. Dešimtmetis nuo prof. dr. V. Vardžio mirties, Draugas, 2003 m. spalio 18 d.

4 Vardys V. S.-Žvirzdys. Lietuviškasis dialogas, Aidai, 1956, nr. 6(92), p. 241–245.

5 Ten pat.

6 Tumėnas S. „Turėjo bręsti šėtono šešėlyje“ (pokalbis su išeivijos polito­logu V. Vardžiu), Politika, 1990, 19, p. 14.

7 V. Stanley Vardys Retires. Oklahomos universiteto politikos mokslų de­partamento informacija 1992 m. V. Vardžiui baigus universitete akademi­nę veiklą.

8 Tumėnas S., ten pat, p. 14.

9 Ten pat, p. 14.

10 Ten pat, p. 14.

11 Vardys V. S. The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania,1978.

12 Vardys V. S. (ed.). Lithuania Under the Soviets. Portrait of a Nation, 1940-1965, New York-Washington-London, 1965.

13 Vardys V. S.; Sedaitis J. B., Lithuania: The Rebel Nation, 1997, Wes­tview Press.

14 Vardys V. S. The Partisan Movement in Pastwar Lithuania, Lituanus, 1969, XV, nr. 1.

15 Pocius M. 1944–1953 metų partizaninio karo Lietuvoje istoriografija, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2006, t. 64, p. 52–64.

16 Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai, Filosofija išeivijoje 1945– 2000, 2011, t. III, p. 345.

17 Tumėnas S., ten pat, p. 14.

18 Ten pat, p. 14.

19 Ten pat, p. 15.

20 Ten pat, p. 15.

21 Vardys V. S. Sovietinio kolonializmo 25 metai, Aidai, 1965, nr. 6 (181), p. 249–257.

22 Ten pat, p. 249.

23 Ten pat, p. 251.

24 Ten pat. p. 253.

25 Ten pat, p. 255.

26 Vardys V. S. Soviet Colonialism in the Baltic States: A Note on the Natu­re of Modern Colonialism, Lituanus, 1964, X, nr. 2, p. 5–23.

27 Vardys V. S. The Colonial Nature of Soviet Nationality Policy, Internatio­nal Review of History and Political Science, 1964, nr. 3, India.

28 Vardys V. , 1965, ten pat, p. 257.

29 Vardys V. S. Sovietų kolonializmas Baltijos valstybėse: pastabos apie moderniojo kolonializmo prigimtį, Kauno diena, 2013 m. rugsėjo 5 d.

 

Straipsnis spausdintas metraštyje GIMTASAI KRAŠTAS. 2013