Kai studentai skautai mėgo sumuštinį, o santariečiai krambambulį
Daiva DAPKUTĖ
Studentai visais laikais visuose pasaulio kraštuose išsiskyrė kaip aktyviausia, linksmiausia, neretai kūrybingiausia visuomenės dalis. O kiek dar įvairių mitų bei istorijų sukurta apie linksmą ir nerūpestingą (išskyrus sesijų bei egzaminų metu) studentišką gyvenimą, neatsiejamą nuo nesibaigiančių linksmybių, naujų pažinčių, kelionių ir įvairiausių studentiškų pokštų. „Studentiškas gyvenimas kaip ir žiloje senovėje taip ir dabar, yra pilnas paslaptingų užkulisių. Be jų nebūtų ir studentiško gyvenimo, o būtų tiktai paprastas plunksnagraužio egzistavimas“[1], – skelbė vienas iš 1957 m. pasirodžiusių JAV lietuvių studentų leidinių.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui nemaža dalis lietuvių buvo priversta trauktis iš Lietuvos, tarp jų buvo didelis skaičius jaunimo, atsidūrusio Vokietijoje, vėliau išsibarsčiusio po įvairius pasaulio kraštus. Šiai kartai, nespėjusiai įleisti šaknų gimtojoje šalyje, svetimame krašte teko pergyventi dviejų pasaulių, dviejų kultūrų konfliktą, persvarstyti savo kartos patirtis, prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Kaip pastebėjo Vytautas Kavolis, anuomet JAV universitetuose studijavę lietuvių studentai brendo kitokiomis sąlygomis ir ryškiai skyrėsi nuo amerikiečių studentų[2]. Svetimame krašte atsidūrę lietuviai ieškojo būdų bei progų susitikti su panašioje situacijoje atsidūrusiais draugais, vienminčiais, kuriems kildavo tie patys jaunajai kartai svarbūs klausimai: „kas mes esame“, „ko siekiame“, „kuriuo keliu einame“. Identifikacijos, susitapatinimo su panašaus likimo draugais svarba skatino jaunimą organizuotis, jungtis į bendras tautines organizacijas, vienytis bendrai veiklai. Jaunosios išeivijos kartos atstovai ne tik jautė pareigą patys aktyviai dalyvauti lietuvių išeivijos bendruomenės gyvenime, bet ir kitus skatino įsitraukti į visuomeninę veiklą.
Svarbų vaidmenį išeivijos jaunosios kartos ir studentų gyvenime tuo metu vaidino įvairios organizacijos: gerai visiems pažįstamos ideologinės organizacijos – Studentų ateitininkų sąjunga, Akademinis skautų sąjūdis, Lietuvių studentų Santara – taip pat 1951 m. Amerikoje įsikūrusi ir visus studentus vienijanti JAV lietuvių studentų sąjunga. Vyko aktyvus studentų socialinis, visuomeninis, kultūrinis gyvenimas. Ideologinės organizacijos konkuravo tarpusavyje, rūpinosi savo organizacijų reikalais, jungdavosi į įvairias politines akcijas, rengdavo seminarus, diskusijas, įvairius kultūrinius renginius, skirtus ne tik savos organizacijos nariams, bet ir platesnei visuomenei. Didelį dėmesį to meto studentija skyrė spausdintam žodžiui ir bendradarbiavimui išeivijos periodinėje spaudoje. XX a. 6–7 dešimtmečiais vos ne kiekvienas išeivijos laikraštis turėjo savo studentišką (ar jaunimui skirtą) skyrių: „Studentų žodis“ „Dirvoje“, „Akademinės prošvaistės“ „Drauge“, „Studentų dienos“ „Naujienose“ ir daugelis kitų[3]. Šiuose studentų redaguojamuose skyriuose pasireikšdavo skirtingos ideologijos (skyrelius periodinėje spaudoje turėjo Lietuvių studentų sąjunga, ideologinės ateitininkų, neolituanų, skautų, varpininkų, santariečių organizacijos), gyva jaunatviška dvasia. Vien studentų redaguojamų skyrių ir bendradarbiavimo išeivijos spaudoje neužteko, jaunimo organizacijos leido įvairius informacinius, tik organizacijų nariams skirtus biuletenius, vienkartinius ir net tęstinius leidinius. Tais, galima sakyti, „ikiinternetiniais“ ir „ikifeisbukiniais“ laikais šie leidiniai atliko svarbią informacijos perdavimo bei organizacijos narių telkimo funkciją: „Organizacijai didėjant ir jos narių skaičiui vis augant, kas kartą sunkiau darosi palaikyti artimą ir glaudų ryšį tarp paskirų jos narių. Dideli atstumai, daugiau ar mažiau pateisinamos aplinkybės kartais neleidžia nariui-ei dalyvauti visuose skyriaus susirinkimuose. Neturėdamas asmeninio kontakto ir nežinodamas, ką jo organizacija veikia, narys dažnai jaučiasi paliktas nuošalyje.“[4] Spaudos puslapiai gelbėjo organizacijoms ne tik plačiau paskleisti informaciją apie savo organizacijos veiklą, bet ir privilioti naujus narius. „Studentų gairės“, „Ad meliorem“, „Gaudeamus“, „Žvilgsniai“, „Sūkurys“, „Laužų šviesoje“, „New Yorko Santara“ – tai tik keletas pavadinimų iš anuomet gausiai leistų studentiškų leidinių. Įdomu, kad kai kurie tuo metu studentų Amerikoje pradėti leisti periodiniai leidiniai, pavyzdžiui, 1954 m. gimęs „Lituanus“ ar 1959 m. santariečių pradėtas leisti „jaunosios kartos“ žurnalas „Metmenys“, labai greitai išaugo savo studentišką rūbą ir tapo išeivijos ir Lietuvos visuomenei gerai žinomais rimtais akademiniais žurnalais.
Daugelis anuomet JAV lietuvių studentų išleistų leidinių išsibarstę ar nepelnytai pamiršti dūlėja bibliotekų bei archyvų saugyklose. Tačiau ištraukti į dienos šviesą jie puikiai atskleidžia tuometinės lietuviškos jaunuomenės gyvenimo pulsą, studentijos aktualijas bei nagrinėjamas jaunosios kartos tapatumo problemas. Šiuose studentiškuose leidiniuose galima rasti įvairios informacijos: nuo siauros, tik vienos organizacijos (ar skyriaus) nariams skirtos organizacinės informacijos iki rimtų analitinių studentiškų ir plačiau lietuviškų tautinių siekių problemas nagrinėjančių tekstų, nuo studentų kūrybos ir knygų apžvalgų iki humoro skyrelių, švelnių pasišaipymų ar įvairiausių gandų. Tačiau net ir tokia, rodos, ne visai rimta informacija šių dienų tyrinėtojams gali atskleisti spalvingą to meto studentijos socialinio gyvenimo vaizdą.
Studentų socialinis gyvenimas JAV XX a. 6–7 dešimtmetyje buvo intensyvus, organizacijos varžėsi tarpusavyje (ir ne tik per rinkimus į Studentų sąjungos centro valdybas), organizuodavo įvairius renginius, telkdavo savo narius, suvažiuodavo į vasaros ar žiemos stovyklas, organizacijos ar skyrių suvažiavimus, kur laukė įvairi programa: nuo paskaitų ir rimtų diskusijų, sporto užsiėmimų iki vakarinių linksmybių. Žinoma, mėgo studentai ir pasilinksminti, apie įvairius nuotykius bei linksmybes studentų stovyklose galėtų daug papasakoti tuose renginiuose dalyvavusieji. Tik nedidelę šio linksmo ir nerūpestingo studentiško gyvenimo skraistės dalį gali praskleisti keletas išlikusių vienkartinių studentiškų humoro leidinių. Tokie spontaniškai gimę ir čia pat kokio nors renginio, sąskrydžio ar stovyklos metu išleisti humoristiniai leidiniai buvo gana populiarūs tarp tuo meto jaunimo: leisti nedideliu tiražu įvairiais savilaidos būdais – rašyti ir piešti ranka, spausdinti mašinėle, dauginti rotoprintu ir kitomis dauginimo priemonėmis – ir platinti tik tarp organizacijos narių, dažnai su iliustracijomis ir karikatūromis, skirti organizacijos nariams informuoti ar pažvelgti į save su gera humoro doze. Šioje srityje nė viena organizacija nenusileido kitai.
Akademinis skautų sąjūdis bandė pratęsti dar Vokietijoje skautų stovyklose pradėtą tradiciją ir toliau leisti humoristinį leidinį „Sumuštinis“[5]. „Sumuštinis? Ką pagaliau šis vardas turėtų reikšti?“ – klausė leidinio leidėjai. „Redakcinės komisijos akimis žiūrint, jis turėtų priminti sumuštąsias viltis visų tų, kurie tikėjosi rasią čia poilsį, tvarką, šiek tiek erdvės miegui arba puoduką kavos troškuliui nuraminti. Kiti sprendžia, kad tai sviestu tepto, dešra kloto sumuštinio, primenančio vaizdą mūsų nakvynvietėse simbolis. Žodžiu, ką jis beprimintų, visuomet, vos išgirdus „Sumuštinio“ vardą, prieš mūsų akis stosis sumušti šonai Sonnenbergle apylinkėse.“[6] 1957 ir 1958 m. Akademinio skautų sąjūdžio žiemos stovyklose Kaberfė (Caberfae, Michigan, JAV) buvo išleista pora tokių humoro leidinių[7]. „Vienkartinis necenzūruojamas akademinės bei demokratinės minties Akademinės Skautų vakarinės nerimties oficiozas“, – skelbė „Sumuštinio“ antraštė. „Redaguoja: Su – Re – Fi. Darbo valandos: Nuo saulės nusileidimo iki mėnulio užtekėjimo.“ Šiuose gausiai iliustruotuose nespaustuviniu būdu leistuose humoristiniuose leidiniuose linksmai pateikiamos žinios apie stovykloje dalyvavusius asmenis, žiemos stovyklos nuotykiai, slidinėjimo pamokos bei instrukcijos, „auksinės mintys“, replikos, karikatūros, bei itin populiarūs trumpi humoristiniai palinkėjimai stovyklos nariams ar studentų organizacijoms. Linkėjimai įvairiausi: pavyzdžiui, Lietuvių studentų sąjungai linkėta „ir toliau tarp šokių ir banketų rengimo, nepamiršti suruošti vieną suvažiavimą į metus“, o Lietuvių studentų sąjungos tarybai – „nors vieną kartą metuose susirinkti posėdžiui“[8]. „Visiems, kurie nebuvo paminėti, nenusiminkit – Sumuštinis išeis ir sekančiais metais“, guodė į palinkėjimų sąrašą nepapuolusiuosius, o paminėtiems linkėjo įvairiai, pagal jų „nuopelnus“ ir pasižymėjimą žiemos stovykloje: vienam paskubėti apsiženyti, kitam sukantis tarp merginų pasirinkti, kad jos būtų iš skirtingų miestų, dar kitiems – rimtai pradėti slidinėti, o ne tik kasdien rodyti tokius norus prie kavos puodelio, daug šnekant kada nors ką nors pasakyti, „sudžiazinti“ tautinius šokius ir dainas, „progresuojant moderniame mene nepasiekti urvinio žmogaus lygio“, ar paprasčiausiai „sugriešinti, kad „Sumuštinio“ redakcija sekantį kartą galėtų ko nors palinkėti“. O vienas 1958 m. linkėjimas Valdui Adamkui skambėjo labai pranašiškai: „tapti būsimosios laisvosios Lietuvos prezidentu“[9].
Kol skautai linksminosi leisdami „Sumuštinį“, kiti studentai pamėgo krambambulį. „Turbūt nėra lietuvių studento, ypač mano kartos, kuris tos dainos nedainavo prie alaus bokalo. Tada niekada nepagalvojau, kad buvo ir gėrimas „Krambambulio“ pavadinimu“, – prabėgus daugeliui metų rašė Romualdas Kriaučiūnas.[10] Jam galėtų pritarti dauguma to meto lietuvių studentų, dar ir dabar prisimenančių šią dainą, nors tik retas iš jų paklaustas galėtų paaiškinti, kas yra krambambulis[11]. „Krambambulis tai palikimas, ką gėrė mūs tėvai. Vienintelis yra linksmumas, kai susirenka draugai“, – taip skambėjo pirmas dainos posmelis. Smalsu, kiek buvusių studentų, ypač tuometinių jaunųjų santariečių pamena savo leistą humoristinį leidinėlį tuo pačiu pavadinimu? „Dvikartinis Lietuvių studentų Santaros Chicagos skyriaus leidinys“[12], – skelbė 1957 m. balandžio 1 d. proga išleisto „Krambambulio“ antraštė. Leidinys buvo labai panašus į kitus to meto studentiškus humoristinius leidinius, ypač į skautų „Sumuštinį“– humoristiniai linkėjimai savo nariams ir kitoms organizacijoms, „auksinės mintys“, karikatūros ir t. t. „Krambambulis“, kaip skelbė jo leidėjai, yra platinamas „tik privilegijuotųjų studentų tarpe“, „kovoja su įprastiniais spaudos etikos reikalavimais, yra atviras visiems ir viskam“, rašo „tik gryniausią tiesą“ bei „skelbia studentus esant giliausios išminties šaltiniu“[13]. Pagal įvairiuose šaltiniuose išlikusias fragmentiškas žinias galima spėti, kad „Krambambulis“ buvo leistas ne kartą balandžio 1 d. proga. Kiek buvo išleista numerių, lieka neaišku, bet Krambambulis“ tikrai buvo išleistas bent tris kartus – 1956, 1957 ir 1959 metais.
Jei galvojate, kad ateitininkai studentai šioje srityje nusileido skautams ar santariečiams, paieškokite jų išleistų vienkartinių humoristinių leidinių, pavyzdžiui, „Arielkon“[14]. Tiesa, pavadinimas visai nekaltas – pagal stovyklos prie Arielio ežero (Pensilvanijos valstijoje) pavadinimą. Visi „arielkon“, raginama leidinyje, kviečiant į 1963 m. studentų ateitininkų stovyklą: „Kolega, atsidūsk – ir jeigu nori nubrauk ašarą į alaus stiklą. Kas buvo tas pražuvo. Prisiminimais negyvensi. Proga Arielkoj ir naujo visa tai pergyventi. Važiuok į stovyklą! Ten išblaškysi visas liūdnas mintis, nerimtai praleisi laiką, susitiksi su senais pažystamais, ir proga susipažinti su naujais. Petruko muzika gros dieną, naktį. Gražios merginos maloniai patarnaus. Romantiška nuotaika vakaro metu, draugiška dienos.“ [15]
Tai tik keletas pavyzdžių iš įdomaus, turiningo, dažnai nerūpestingo studentiško gyvenimo Amerikoje XX a. 6–7 dešimtmetyje. Net ir prabėgus keliems dešimtmečiams anuomet studentų leisti leidiniai liudija to meto lietuvių išeivijos jaunosios kartos aktualijas: kuo jie gyveno, kas jiems rūpėjo, ką veikė ir kaip linksminosi…
[1] Invazija į užkulisius, Krambambulis, 1957 balandžio 1 d., p. 2.
[2] Vytautas Kavolis. Jaunojo akademiko dilema. Dirva, 1952 lapkričio 6 d., p. 6.
[3] Antanas Dundzila. Studentai spaudoje, Dienos tarp dangoraižių: studentijos sukaktuvinis leidinys. Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1957, p. 86-87.
[4] Pradedant, Vivat Santara, 1955, nr. 1, p. 1.
[5] Sumuštinis. Akademinio skautų sąjūdžio Vokietijos DP stovyklose 1947 gruodžio 30 – 1948 m. sausio 7 d. leistas humoristinis leidinys, išėjo 6 numeriai. Jonas Pranas Palukaitis. Lietuvių periodika Vakarų Europoje 1944-1952. Vilnius: Žurnalistika, 1993, p. 208.
[6]Redakcijos žodis, Sumuštinis, nr.1. Akademinė skautų stovykla Fischene 1947.12.30 – 1948.1.8.
[7] Sumuštinis. 10-ties metų sukaktuvinis leidinys. Caberfae, 1957 m; Sumuštinis. A.S.S. žiemos stovykla Caberfae, 1958 m.
[8] Sveikinimai ir linkėjimai. Sumuštinis. 10-ties metų sukaktuvinis leidinys. Caberfae, 1957 m.
[9] Sveikinimai. Linkėjimai. Sumuštinis, 1958, p. 5.
[10] Romualdas Kriaučiūnas. Krambambulis – tai palikimas. Dirva, 2014 rugsėjo 9 d., p. 10.
[11] Krambambulis – likeris, pagamintas iš brendžio ir kadagių uogų. Labiau nei gėrimas išgarsėjo 1745 m. Christopho Freidricho Wederkingo sukurta daina, greit tapusi studentų liaudies daina. Populiari ji ir buvo ir tarp nepriklausomos Lietuvos studentų, vėliau ją mielai dainuodavo studentai Vokietijos DP stovyklose ar persikėlę į kitus kraštus.
[12] Krambambulis. Dvikartinis Lietuvių studentų Santaros leidinys, 1957 m.
[13] Žinutė. New Yorko Santara, 1959 kovas, p. 4.
[14] Ariekon. SAS stovyklos prie Arielio ežero 1963 m. išleistas vienkartinis humoristinis leidinys.
[15] Ten pat.
pasauliolietuvis.lt
Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.