Genealogijos labirintuose retai pasiklystanti detektyvė

Dalia CIDZIKAITĖ

„O kad Karilė turėtų nors kiek atliekamo laiko – kiek daug įdomių istorijų apie užmarštin iškeliavusius senuosius Amerikos lietuvius, jų šeimas išgirstume!“ – pagalvojau po susitikimo su neseniai Lietuvoje porą savaičių viešėjusia Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje Genealogijos skyriaus vedėja Karile Vaitkute. „Man labai patinka užsiimti genealogija, – prisipažįsta kruopštaus ir kantraus detektyvinio darbo nesibodinti, jau trylika metų muziejaus Genealogijos skyriaus vedėja dirbanti Karilė, – nes kiekviena istorija yra ypatinga. Patinka ir azartas: rasiu ar nerasiu? Man labai nepatinka, kad paskui neturiu laiko ilgiau apie tą šeimos istoriją pagalvoti, galbūt ją aprašyti.“

Mudviejų pokalbis ankstyvą antradienio rytą prasidėjo nuo Karilės darbo specifikos ir jos vadovaujamo Genealogijos skyriaus. Žodis „vadovavimas“ šiuo atveju gal kiek ir per skambus, nes, kaip ir daugelis lietuvių išeivių atminties institucijų, Balzeko lietuvių kultūros muziejus negali pasigirti gausiais žmogiškaisiais ištekliais; pasak Karilės, jos skyrius mažas – be jos pačios, dirba vos keletas savanorių.

Sukaupta unikali genealoginė medžiaga

Nors Genealogijos skyriuje dirbančių rankų nėra daug, darbo netrūksta. Prieš porą metų prasidėjęs muziejaus nekrologų archyvo skaitmeninimas jau įpusėjo. Didžiąją jo dalį sukaupė Balzeko muziejaus rėmėjai, organizacijos nariai, kurie, radę įvairiuose Amerikos laikraščiuose lietuviams skirtus nekrologus, iškerpa juos ir atsiunčia į Genealogijos skyrių. „Mes jų kartas nuo karto vis paprašome, – sako Karilė, – kiti patys tuo domisi. Žiūrėk, praeina trys, keturi ar penki mėnesiai ir vėl koks nors nuolatinis muziejaus narys pluoštelį nekrologų atsiunčia.“

Jei ne savanoriai, darbas, žinoma, vyktų kur kas lėčiau. Gausų archyvą, kurio didžiąją dalį sudaro iškarpos iš tokių Amerikos lietuvių laikraščių kaip „Draugas“, „Naujienos“, „Darbininkas“, „Dirva“, „Saulė“ ir kt., kartą per savaitę fotografuoja ir skaitmenina savanoriai pagalbininkai. Kiti savanoriai į USB raktą įrašytus suskaitmenintus nekrologus parsineša namo ir juos pavadina. Jei kuris nors vaizdas neryškus, perfotografuoja. „Man net nereikia nuo kėdės atsistoti“, – juokauja Genealogijos skyriaus vedėja. Tokių iškarpų tiek iš JAV leistos ar tebeleidžiamos lietuviškos, tiek iš amerikietiškos spaudos muziejuje sukaupta per 30 000. Šiuo metu suskaitmenintų nekrologų galėtų būti apie 15 000.

Atsakymo gali tekti palaukti

Kadangi kol kas nekrologų archyvas nėra prieinamas internete, norint gauti žinių apie Amerikoje gyvenusį giminaitį reikėtų kreiptis į muziejuje dirbančią Karilę. Kad procesas vyktų sklandžiai ir tvarkingai, muziejus laikosi tam tikros tvarkos. Anot Genealogijos skyriaus vedėjos, jei kreipiasi lietuvių kilmės amerikiečiai, pirmiausia jie turi tapti muziejaus genealogijos nariais. Paieškos sudėtingumas ir trukmė priklauso nuo to, ar jie tampa nariais už pigesnę ar už brangesnę kainą. Kadangi besidominčių savo šeimos istorija yra daug ir jų kasmet vis daugėja, o genealogine paieška muziejuje užsiima tik vienas žmogus, pirmiausia interesantai užrašomi į eilę. Pasak Karilės, jei paieška trumpesnė, pvz., reikia surasti informaciją nekrologuose ar patyrinėti vieną šeimos liniją, rezultatų žmogus sulaukia greičiau. Bet jei reikia ištirti visų keturių senelių pavardes, užsukti į internetines svetaines, beje, tas pačias, kuriomis naudojasi daugelis šeimos medžius sudarinėjančių genealogijos mėgėjų, procesas gali užtrukti.

Jei į muziejų kreipiasi Lietuvoje gyvenantis žmogus, ieškantis tik pagrindinės informacijos, paieška atliekama veltui. Bet jeigu paieška būtų sudėtingesnė, tada už paslaugą jau reikėtų susimokėti. Tiesa, tokių interesantų iš Lietuvos kol kas pasitaikė labai nedaug, todėl ir atskiros paslaugų teikimo ir apmokėjimo už jas sistemos Balzeko muziejus dar nėra sukūręs.

Didžiausia kliūtis – pavardžių rašyba

Didžiausia problema, su kuria susiduria daugelis šeimos medį sudarinėjančių lietuvių kilmės amerikiečių, yra pavardžių rašyba. Pasak Karilės, būtent šiame žingsnyje daugelis suklumpa ir, jei nesulaukia profesionalios pagalbos, šios kliūties peržengti neįstengia. „Man atrodo, – sako Balzeko muziejaus Geneaolgijos skyriaus vedėja, – kad vertingiausia pagalba, kurią mes suteikiame, ir yra atradimas, kaip galbūt reikėtų rašyti vieną ar kitą pavardę.“ Čia Karilei į pagalbą ateina jos trylikos metų patirtis. Ji atsimena ne vieną atvejį, kai padėjo į jos skyrių besikreipusiam žmogui, tvirtinusiam, jog jis visą genealogijos svetainę „Ancestry“ išžiūrėjo, bet nieko joje nerado. Nerado, nes ieškojo ne tos pavardės.

Karilė susiduria ir su atvejais, kai ateina žmogus, girdėjęs šeimoje istoriją apie pavardės pakeitimą JAV. Paprastai jis žino tikrąją savo pavardės rašybą, netgi lietuviškai, nors oficialiai vartoja iškraipytą versiją. „Iki Pirmojo pasaulinio karo asmens dokumentas buvo rusų kalba, – sako mano pašnekovė, – o juk rusiškai nė vienas JAV migracijos pareigūnas nemokėjo perskaityti, todėl greičiausiai jis tik pasiklausdavo pavardės.“ Skyriaus vedėja pastebi, jog neretai gali surasti antkapį kapuose arba lietuvišką nekrologą, kur ta pati pavardė bus visiškai teisingai užrašyta. Vadinasi, daro išvadą ji, dauguma žmonių žinojo savo tikrąją pavardę, nors visuose oficialiuose popieriuose, pavyzdžiui, mirties liudijime, ji užrašyta iškreiptai, t. y. tokia forma, kurią jis oficialiai naudojo gyvendamas Amerikoje.

Kaip Zlatarinskas tapo Golden

Pasitaiko ir kuriozinių ar tiesiog netikėtų pavardžių iškraipymų. Ypač sudėtinga atsekti pavardes, kurių kažkodėl būna užrašyta tik pirmoji arba antroji dalis. Jei užrašoma pirmoji dalis, susekti lengviau, bet yra ir tokių atvejų, kai paliekama tik antroji pavardės dalis. „Niekada neatseksi, jei, pavyzdžiui, koks nors Andrašiūnas bus tik Shawn“, – teigia Karilė. Pasak jos, tokiais atvejais pakeistą pavardę, o ir patį žmogų bus galima susekti tik tada, jei šeimoje yra žinomas toks pavardės pakeitimo faktas. Visai pakeistos pavardės pavyzdžiu galėtų būti Vaitkaus tapimas White. Karilės teigimu, tokį pakeitimą gal dar ir būtų galima atsekti, nes bent fonetiškai pavardės lyg ir skamba panašiai. Tačiau ji susidūrė ir ne su vienu atveju, kai žmonės savo pavardę tiesiog išvertė, tarkime, iš Zlatarinsko tapo Golden, arba ir visiškai ją pakeitė. Karilė pabrėžia, jog kartais tokių visai pakeistų pavardžių atvejų galima rasti ir „Ancestry“ svetainėje, nes lietuviai, kaip ir kitų tautų žmonės, savo pavardes dažnai keisdavosi natūralizacijos procese.

Kai nepadeda nekrologai

Jei nėra nekrologų, esama ir kitų būdų, kaip ieškoti giminaičių. Siūlo galą surasti neretai padeda kuo išsamesnė informacija apie žmogaus gyvenamąją vietą, parapiją, kuriai priklausė, kapinės, kuriose jis yra palaidotas. Ieškodama tokios informacijos, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus darbuotoja, be jau minėtos svetainės „Ancestry“, pasižvalgo po Amerikos lietuvių spaudą. Šiandien tokią paiešką labai palengvina faktas, kad beveik visas dienraščio „Draugas“ archyvas yra suskaitmenintas ir pasiekiamas internete. Jei žmogus kuo nors nusipelnė savo miesteliui ar darbe, jo gyvenimo aprašymo, jam mirus, galima pamėginti ieškoti amerikiečių spaudoje. Pasak Karilės, jos vadovaujamas skyrius renka ne tik nekrologus, bet ir žmogui mirus skelbiamus ilguosius aprašymus.

Neblogą archyvą turi Niujorke įsikūrusi seniausia lietuvių išeivių organizacija, Lietuvių susivienijimas Amerikoje (SLA). Kadangi SLA veikė kaip draudimo kampanija, turėjo skyrius visoje Amerikoje, ne tik Niujorke, jo archyve galima rasti labai daug genealoginės informacijos. SLA nariui mirus, organizacija susirašinėjo su jo artimaisiais ar giminėmis, norėdama jiems išmokėti vadinamąją pomirtinę. Savo giminaičius – senelio dėdes – SLA archyve atrado pati Karilė. „Mano atveju siūlo galas buvo dėdžių dukros, – prisimena pašnekovė, – nes ten jau jų ištekėjusių pavardės minimos. Kai tai pamatai, tada jau gali toliau vynioti siūlo kamuolį ir ieškoti pagal tas pavardes.“

Jei protėviai sakėsi buvę princai ir princesės…

Ne mažiau svarbu, prieš pradedant giminės paieškas, išsiklausinėti savo tėvų, senelių ir sukaupti kuo daugiau informacijos, net jeigu ji kartais skambėtų keistai. Karilė pasakoja, kad ateina kartais žmonės ir sako, kad jų prosenelis tvirtino, esą jie buvo princai ir princesės arba bajorai, arba kad tarnavo Rusijos kariuomenėje. Pasak jos, nežinant Lietuvos istorijos, aišku, tokie pareiškimai turėtų labai stebinti. Tačiau kai kurie lietuviai iš tiesų buvo išsitarnavę valdininkų postus, tarnavo Rusijos imperatoriui, kokiam nors carui Nikolajui, o už gerą ir ištikimą tarnybą net gavo dovanų vardinį laikrodį… Taigi, apibendrina Genealogijos skyriaus vedėja, visokių istorijų buvo, ir net jei jos iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai, jose visada yra ir kažko tikro.

Siūlo galo beieškant

„Niekada neišmeskite senų laiškų, – pataria šeimos istorijų tyrinėtoja. – Esu ne kartą girdėjusi, kad palikuonys, kurie jau nebemoka lietuvių (ar rusų) kalbos, išmeta senus dokumentus, laiškus, vokus. Jiems atrodo, kad jei jie nieko nesupranta, tai laiškai beverčiai. Net nepagalvoja, kad gal kažkas kitas juos supras ir išvers.“ Ne ką mažesnė klaida išmesti vokus, paliekant tik laiškus. Juk neretai pačiuose laiškuose nebūna parašytas adresas, kartais net nesikreipiama vardu, o tik „mamyte“, „tėveli“ ar „broleli“. Taip pat ir su laiško pabaiga – pasirašo „Tavo brolelis“ arba „Tavo sesulė“ ir tiek. Todėl Balzeko Genealogijos skyriaus vedėja ragina kaupti viską. Anot jos, kiekviena smulkmena, kiekviena detalė gali atskleisti ką nors apie šeimą, apie gyvenamąją vietovę, net laiške užsilikusi tarmė. Štai nuotraukoje kartais gali matyti ką nors, kas pasako, kad buvo fotografuota Kaune, Vilniuje, Petrograde ar dar kur nors.

„Kita mano darbo dalis, – teigia pašnekovė, – yra tiesiog supažindinti žmones ne tik su šiokiais tokiais lietuvių kalbos pagrindais, bet ir su trumpa mūsų šalies istorija.“ Mat nemažai amerikiečių nesupranta, kodėl, būdami lietuviai, jų protėviai turėjo rusiškų dokumentų. Gal jie kilę iš Rusijos? Anot Karilės, mums tai atrodo elementaru, o interesantams, kai paaiškini istorijos faktus, atsiveria akys. Ir tada jie nori dar daugiau sužinoti, pradeda dar labiau domėtis.

Genealogija „veža“

Nė viena Karilės kelionė į Lietuvą neapsieina be apsilankymo Lietuvos archyvuose, ieškant medžiagos klientams ar pačiai sau. Šįkart besilankydama Kauno regioniniame archyve ji surado naujos informacijos apie savo vyro giminę. Paaiškėjo, kad dalis vyro protėvių buvo vokiečiai, liuteronai. Ši informacija, pasak tyrinėtojos, bus įdomi jos vaikams. Nors genealogijos labirintuose pasiklysti lengva ir neretai atsimuši į akliną sieną, tai Karilės entuziazmo neužgesina. Pasak jos, toks detektyvės darbas jai labai prie širdies – patinka kiekviena istorija, nes ji vis kitokia, su daugybe nežinomųjų, patinka, kai gali padėti žmogui. Patinka ir azartas, tarytum kokio nors galvosūkio sprendimas, kai pradžioje nežinai, ar pavyks ką nors rasti. Vienintelis šio darbo trūkumas, sako Karilė, yra tas, kad pabaigusi paiešką ji neturi laiko ilgiau pagalvoti apie ką tik atskleistą šeimos istoriją, galbūt ją aprašyti, nes jau laukia kitas klientas.

Kad išaiškintos istorijos neliktų vien tik šeimų stalčiuose, Balzeko muziejus ragina savo narius atiduoti savo šeimos istorijos kopiją į kaupiamą archyvą. „Visą laiką sakau nariams, kad jei turėsite, nesvarbu, kokia forma, duokite ir mums kopiją, – sako Genealogijos skyriaus vedėja. – Todėl šiandien savo archyve, šalia nekrologų ir ilgesnių gyvenimo aprašymų, nemažai turime informacijos apie JAV lietuvius ir knygų pavidalu, ir paprasčiausiuose aplankuose. Labai skatinu tuos, kurie suranda giminaičius Lietuvoje, kad parašytų straipsnelį į muziejaus žurnalą „Museum Review“.“ Savo asmeninį archyvą – tiek išsamius tyrinėjimus, tiek ir susirašinėjimą su klientais – kaupia ir pati Balzeko Genealogijos skyriaus vedėja. Ką gali žinoti, gal vieną dieną jis visas suguls į knygą ar bent jau pasirodys nedideliais straipsniais lietuviškoje spaudoje.

Jei turite klausimų, kreipkitės į Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Genealogijos skyriaus vedėją Karilę Vaitkutę telefonu 773-582-6500, el. paštu kariledalia@yahoo.com arba atvykite į muziejų.

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ 

Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.