Apie pirmąjį „Pasaulio lietuvį“ (1937–1940)
Asta PETRAITYTĖ-BRIEDIENĖ
Sakoma, kad „nauja – tai seniai pamiršta sena“. Tai galima taikyti šiandieniniam „Pasaulio lietuviui“, kuris savo pirmtaką, pasirodžiusį tolimais 1937 metais, vadino „Kauno „Pasaulio Lietuviu““[1]. Pirmąjį laikraščio „Pasaulio lietuvis“[2] numerį 1937 m. lapkričio 15 d. išleido Pasaulio lietuvių sąjunga, veikusi Kaune. Priminsime, kad 1931 m. Kaune įsteigtos Draugijos užsienio lietuviams remti (DULR) iniciatyva 1935 m. rugpjūčio 11–17 dienomis Kaune vyko pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, kurio metu buvo nutarta įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą. Ir Draugijai, ir Sąjungai vadovavo vienas šių organizacijų įkūrimo iniciatorių, teisininkas, advokatas Rapolas Skipitis (1887–1976). Jis buvo ir „Pasaulio lietuvio“ redaktorius. Vienu sakiniu nenupasakojama Seimo nario, vidaus reikalų ministro ir aktyvaus visuomenininko R. Skipičio biografija liudija apie ypatingą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį, tą kartą, kuri kovas už krašto nepriklausomybę tęsė ir pasitraukusi už Atlanto.
Lankydamasis svečiose šalyse, per DULR[3] veiklą susipažinęs su lietuvių svetur problemomis ir kasdienybe, R. Skipitis nesunkiai dėliojo ir „Pasaulio lietuvio“ aktualijas, rašė jame pats, dalinosi kelionių nuotraukomis ir susitikimų su atskirose šalyse gyvenančiais lietuviais įspūdžiais, davė interviu. Tad nuo pirmo numerio leidinys buvo solidus ir savo apimtimi, ir turiniu. Priminsime, kad jis ėjo du kartus per mėnesį ir buvo leistas 1-os ir 15-os, kartais 16-os, 30-os, 31-os mėnesio dienos data (esama numeracijos klaidų). 1937 m. išėjo trys numeriai, 1938 m. buvo išleisti 24 numeriai (dvigubi Nr. 12–13 ir Nr. 16–17), 1939 m. – 22 numeriai (dvigubi Nr. 10–11, Nr. 12–13 ir Nr. 21–22). 1940 m. suspėta išleisti 13 numerių (dvigubi Nr. 10–11 ir Nr. 12–13). Kiekvieno numerio apimtį sudarė ne mažau kaip 24–25 puslapiai (dvigubi numeriai neturėjo dvigubai daugiau puslapių). „Pasaulio lietuvis“ buvo finansuojamas, nes, kaip liudijo pats redaktorius – „Paramos iš ministerio pirmininko sąmatos Pasaulio Lietuvio žurnalui buvome gavę“[4]. Kartu su R. Skipičiu nuo pirmos laikraščio gyvavimo dienos beveik trejus metus dirbo dr. Juozas Leimonas, Jonas Kalnėnas ir Viktoras Jocaitis.
Ekonomistas, ateitininkas, pavasarininkas, organizacinės ir leidybinės patirties turintis J. Leimonas (1900–1963), kaip ir R. Skipitis. keliavo per lietuvių kolonijas, skaitė paskaitas, rūpinosi „Pasaulio lietuvio“ sklaida. Remiantis enciklopediniais duomenimis, po sovietinės okupacijos pasitraukęs iš šalies J. Leimonas „aktyviai dalyvavo kūrime Pasaulio Lietuvių Bendruomenės, kuriai jis pasiūlė ir šį vardą“[5]. Jauniausias iš „Pasaulio lietuvio“ redakcijos narių buvo J. Kalnėnas (1901–1941; iki 1925 m. – Zagorskas). Savanoris, žurnalistas, įvairių organizacijų narys ir leidinių bendradarbis, redaguodamas „Trimito“ leidinį, tuo pat metu redagavo ir „Pasaulio lietuvį“. Sovietų kalintas dar Kaune ir vėliau ištremtas į Sibirą, J. Kalnėnas ten žuvo. Faktiniu „Pasaulio lietuvio“ redaktoriumi buvo V. Jocaitis (1895–1976), kuris, skirtingai nei išvardinti trys pirmieji, nebuvo redakcinės komisijos narys. Iki tol sukaupęs solidžią patirtį dirbdamas leidinių „Lietuvos aidas“, „Lietuva“, „Savivaldybė“ redakcijose, buvęs Vidaus reikalų ministerijos spaudos referentu, rašytojas ir literatūros kritikas V. Jocaitis „Pasaulio lietuvyje“ reiškėsi ir kaip tekstų autorius bei vertėjas. Kalbant apie „Pasaulio lietuviui“ rašiusius, negalima nepaminėti Vinco Uždavinio (1902–1983), nuolatinio laikraščio korespondento JAV. Įvairių leidinių bendradarbis, žurnalistas ir fotografas V. Uždavinys 1938–1939 m. keliavo JAV ir Kanadoje, rašė pasakojimus ir fiksavo lietuvių išeivių šventes ir kasdienybę. Grįžęs į Lietuvą V. Uždavinys neišvengė čia likusių tautiečių likimo: sovietų buvo ištremtas, kalėjo Vorkutos lageriuose. Po tremties V. Uždavinys gyveno Vilniuje. Iš kitų autorių, rašiusių į „Pasaulio lietuvį“ savo vardais ar sugalvotais pseudonimais, paminėtini P. Juknys, J. Sališkis, J. Akinis, A. F. Vasiliauskas, J. Vaitkevičius. Reikia pasakyti, kad „Pasaulio lietuvyje“ spausdinta nemažai anoniminių pasakojimų apie Lietuvą ir kitus kraštus, kur tik būta lietuvių, taip pat tekstų istorinėmis temomis (nuo Vytauto Didžiojo laikų iki vokiečių okupacijos krašte Pirmojo pasaulinio karo metais), įvairių reportažų, žinių, kurias pasirašydavo „Čikagietis“, „Amerikos pilietis“, „Gytis“, „Išeivis“, „J. Bruklynietis“, „Jaunis“ (neatmestina, kad tarp jų galėjo būti patys leidinio redakcijos nariai).
Apie pirmuosius savo žingsnius „Pasaulio lietuvis“ po metų pasakos: „Išėjo tyliai, kukliai, be triukšmo, be reklamos. Toks jis ir visus metus buvo, nes ten, kur reikalingas atidus sukauptas darbas, triukšmas ir reklama ne visuomet esti geri padėjėjai.“[6] Peržvelgus vos kelis metus ėjusio laikraščio puslapius, lengvai pastebima jo nuolat puoselėta idėja: „svarbu, kad būtų palaikomas nuolatinis ryšys su visais pasaulio lietuviais. To buvo siekiama, važinėjant centro valdybos nariams po lietuviškas kolonijas, buvo palaikomi ryšiai raštu, per spaudą. Šiai minčiai giliau realizuoti įsteigtas ir „Pasaulio lietuvis“.“[7]. Reikia pabrėžti, kad laikraščio įsteigimas ir veikla buvo logiška veiksmų seka, kuri pasikartojo jau anapus Atlanto, kai 1963 m. lapkritį pasirodęs „Pasaulio lietuvio“ skelbė: „Be savo organo neįsivaizduojama pajėgesnė organizacija, juo labiau toks organas būtinas santalkai, kokia yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenė.“[8] Be informacijos skleidimo, kaunietiškas „Pasaulio lietuvis“ turėjo dar vieną ir daug svarbesnį tikslą – „lietuvių tautos bendruomenės egzistencijos išlaikymas ir jos progresas“[9]. Šis tikslas nepraranda savo aktualumo iki šių dienų, ir ne tik jis. Nes anuomet laikraščio puslapiuose pristatytos aktualijos yra svarbios ir šiandien, ką liudija straipsnių ir net eilėraščių antraštės: „Balsas dėl lietuviško jaunimo nekalbančio lietuviškai“[10], „Ar galimas lietuviškumas be lietuvių kalbos“[11], eilėraštis „Lietuvaitei, nemokančiai lietuviškai“[12], „Kas bus su lietuvių kolonizacija?“[13], „Ar verta emigruoti į Pietų Ameriką?“[14]
Vartant „Pasaulio lietuvio“ lapus, galima pastebėti, kad čia itin nuosekliai buvo formuojamas teigiamas tėvynės įvaizdis, jos progresas, laimėjimai („Lietuvos pramonės augimas“[15]; „Lietuvos kultūriniai laimėjimai per 20 m.“[16]). Prie įvaizdžio formavimo prisidėdavo užsienio lietuvių pasakojimai apie apsilankymus Lietuvoje: „Įspūdžiai, kuriuos išsivežė iš Lietuvos niekad jos nematęs jaunas Vokietijos lietuvis“[17], „Ką pasakoja po 14 metų aplankęs Lietuvą Prancūzijos lietuvis“[18]. Taip buvo neatvirai kviečiama svetur gyvenančius lietuvius prisidėti prie Tėvynės gerovės – ar tai būtų biznis, ar turizmas, ar šalpa („Kaip užsienio lietuviai gali prisidėti prie Lietuvos ūkiškos gerovės“[19], „Vilniaus krašto atstatymas ir užsienio lietuviai“[20]). Paskutiniuose leidinio numeriuose pasirodydavo straipsniai su panašiomis antraštėmis kaip „Didėja Lietuvos pasiilgimas“[21], su kvietimais: „Išeivi lietuvi! Rimtai pagalvok, ar neverta tau grįžti po karo tėvynėn.“[22] Tėvynės ilgesį stiprino „Pasaulio lietuvyje“ nuolat publikuojamos ne tik krašto progresą iliustruojančios nuotraukos, bet ir lietuviško sodžiaus, kaimo, gamtos peizažai. Reikia pabrėžti, kad leidinys pasižymėjo nuotraukų gausa, o kai kurios jų itin retos. To prašė ir patys leidėjai dar pirmajame savo numeryje kreipdamiesi į skaitytojus: „Pasaulio lietuviai! Prašome mums siųsti nuotraukų, žinių ir įvairių jūsų gyvenimo įvykių ir darbų aprašymų – visa tai mes mielai sunaudosime „Pasaulio Lietuvyje“.“[23] Taip leidinio puslapiuose įsiamžino įvairių šalių ir atskirų miestų, miestelių, kaimų, provincijų, departamentų, kitų vietovių lietuviai, įvairių lietuviškų draugijų ar tik jų valdybų pirmininkai ir nariai, sąjungų kuopos, lietuviški vaikų darželiai ir mokyklos, mokytojai, studentai, legionų, sporto klubų nariai, įvairių sporto šakų komandos ir atskiri dalyviai, chorai, teatro vaidinimų dalyviai, krautuvėlių savininkai, fabrikų darbininkai, ūkininkai, amatininkai, paprastos lietuviškos šeimos, dvasiškiai, paradų, eisenų, festivalių, minėjimų, suvažiavimų, kongresų ir balių bei arbatėlių dalyviai. Nuotraukose išliko lietuviškų parapijų bažnyčios, klebonijos, įvairių pastatų, kur vyko lietuviška veikla, interjerai ir eksterjerai. Iš Lietuvos gyvenimo nuotraukų būta mažiau. Tai valstybės pirmųjų asmenų nuotraukos, įvairių iškilmių fotoreportažai, iškilių visuomenės veikėjų portretai, miestų, miestelių vaizdai.
1939 m. rudens ir vėlesniuose „Pasaulio lietuvio“ numeriuose pastebimas didesnis dėmesys Vilniui ir Vilniaus kraštui, apie kuriuos straipsniai, reportažai ir nuotraukos buvo skelbiami pirmuosiuose leidinio puslapiuose. Be nuotraukų, „Pasaulio lietuvio“ puslapiai buvo iliustruojami lietuvių dailininkų (Jono Mackevičiaus, Rimto Kalpoko, Jono Šileikos) darbais, o tarp straipsnių atsirasdavo vietos ir poezijai. „Pasaulio lietuvis“ spausdino Antano Miškinio, Petro Vaičiūno, Nado Rastenio, Maironio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus (Jono Aisčio), Fausto Kiršos, Adomo Jakšto (Aleksandro Dambrausko), Stasio Santvaro, Adomo Lasto, Kazio Inčiūros, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio Putino, Juozo, Tysliavos, Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio), J. Juzės Liudos Augustytės-Vaičiūnienės, Onos Pucetaitės, Jono Žiliaus eiles, paskelbtas atskirai ar įvairiuose poezijos rinkiniuose. Per kelis leidinio numerius buvo spausdinamos novelės, apysakos, pjesės (A. Poškos, J. Tumo-Vaižganto, M. Gorkio), taip pat kelionių reportažai. Čia lyderiu būtų generolas Vladas Nagius Nagevičius, nuolat spausdinęs savo įspūdžius iš kelionių po Pietų Afriką.
„Pasaulio lietuvyje“ būta žinių ne tik iš tarp lietuvių populiarių šalių – JAV, Brazilijos, Argentinos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Urugvajaus, Paragvajaus, Latvijos, bet ir iš Kubos, Indijos, Čilės, Bolivijos, Suomijos, Ugnies žemės, Škotijos, Kinijos, Australijos, Lenkijos, kur būta bent vieno kito lietuvio. Tyrinėjantiems lietuviškos emigracijos srautus praverstų „Pasaulio lietuvyje“ nuolat pateikiami straipsniai ir statistinės lentelės (pavyzdžiui, Vinco Vileišio tekstas su lentelėmis „Žiupsnelis statistikos žinių apie U.S.A. lietuvius“[24], paremti 1930 m. JAV vykusio surašymo duomenimis). Leidinio žinių, straipsnių ir citatų šaltiniai buvo tuometinė lietuvių išeivių spauda: „Draugas“, „Tėvynė“, „Naujienos“, „Jaunimas“.
Vartant „Pasaulio lietuvio“ lapus dėmesį patraukia dar vienas jo išskirtinumas. DULR autoritetais ir talkininkais, kaip juos vadino pats R. Skipitis, buvo Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatai[25], nes jo, kaip Draugijos pirmininko, kelionių maršrutai, kontaktai bei veikla buvo derinami su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis (pavyzdžiui, Draugijos narių dėka krašte surinkti pinigai Pietų Amerikos lietuviams šelpti buvo perduodami per Lietuvos konsulatus[26]). Tad „Pasaulio lietuvyje“ buvo daug informatyvios ir iliustruotos medžiagos apie Lietuvos diplomatus ir konsulus, čia ne kartą buvo minimi nepaprastųjų pasiuntinių ir įgaliotųjų ministrų Jono Aukštuolio, Povilo Žadeikio, konsulų Jono Budrio, Petro Povilo Daužvardžio, Eduardo Jatulio, Juliaus Jono Bielskaus, Povilo Gaučio, Aleksandro Polišaičio, Antano Kalvaičio, Broniaus Blaveščiūno vardai, publikuojamos jų ar kartu su visu misijos ar atstovybės personalu nuotraukos, kai kurios jų itin retos. Taip pat minimi kitų šalių diplomatai, užsieniečiai, einantys Lietuvos, Estijos garbės konsulų pareigas (dr. Ragnaras Ölleris Helsinkyje, H. H. Sidebottomas Mančesteryje, Erikas Bergengrenas Helsingborge, Finnas Arnensenas San Paule).
„Pasaulio lietuvis“ nevengė ir kritikos, tam skirdamas atskirą rubriką: „Pastabos mums ir apie mus“. Reikia pasakyti, kad daugumos leidinio rubrikų pavadinimai buvo keičiami: „Spaudos apžvalga“, „Iš spaudos“, „Ką mums rašo“, „Redakcijos paštas“, „Nuotaikos (iš užsienio lietuvių spaudos)“, „Pasaulio Lietuvis“ kalbasi su savo skaitytojais“, „Periodinė lietuvių spauda už Lietuvos sienų“, „Recenzijos“. Kitaip tariant, jos buvo spontaniškai pritaikomos prie numerio aktualijos. Tik kelios rubrikos buvo nuolatinės – „Iš lietuvių buities svetur“ („Lietuvių buitis svetur“), „Kultūrinė kronika“, „Lietuvoje“, „Naujos knygos“.
Minėta, kad kaunietiškas „Pasaulio lietuvis“ ėjo tik iki 1940 metų vasaros ir paskutinis jo numeris (Nr. 12–13) buvo išleistas liepos 1 d. Jame jau atsispindėjo politinės permainos. Pirmuose puslapiuose buvo išspausdintos prosovietinio statytinio kalba, biografija, nuotrauka, taip pat naujo ministrų kabineto narių biografijos ir nuotraukos[27]. Apie permainas liudija ir JAV lietuvių komunistinių organizacijų ir spaudos redaktorių, publicistų (Antano Bimbos, Rojaus (Roko) Mizaros, Vinco Andrulio (Andriulevičiaus), Leono Prūseikos, Jono Gasiūno, dr. Antano Petrikos, Prano Buknio) pristatymai ir nuotraukos[28] su redakcijos prierašu: „Šis straipsnis turėjo būti išspausdintas „Pas. Liet.“ dar 1938 m. lapkričio mėn., bet to meto cenzūros buvos uždraustas.“[29] Tolimesnę „Pasaulio lietuvio“ leidybą, kaip ir kitų to meto leidinių gyvavimą, nutraukė sovietinė okupacija krašte. Nutraukė, bet nenumarino. „Pasaulio lietuvis“ atgimė, tiesa, ne krašte, ir ne pirminiu pavidalu (plačiau apie tai rašyta lietuvių migracijos ir diasporos studijoms skirtame leidinyje „Oikos“[30], kurį leidžia Lietuvių išeivijos institutas, VDU). Iš pradžių kaip biuletenis, o vėliau kaip žurnalas, „Pasaulio lietuvis“ buvo leidžiamas JAV. Paskutinius 30 metų žurnalo leidyba „keliavo“ per Vilnių atgal į JAV, į Čikagą, vėliau į Punską (Lenkija) ir nuo 2006 m. vėl į Vilnių. Prisitaikęs prie gyvenimo naujovių ir iššūkių, šiandien „Pasaulio lietuvis“ gyvena internetinėje erdvėje[31].
[1] „Kelias į PLB“, Pasaulio lietuvis, 1964 m. sausis, Nr. 3, p. 42-43.
[2] Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=2332
[3] Apie kitose šalyse veikusių panašių organizacijų veiklą rašyta straipsnyje „Kitų kraštų organizacijos savo užsienio tautiečiams remti“, Pasaulio lietuvis, 1939 m. kovo 15 d., Nr. 5 (32), p. 97-99.
[4] Skipitis R., „Atsakymas B. K. Naujokui dėl Pasaulio lietuvių sąjungos“, Dirva, 1964 m. gegužės 22 d., Nr. 60, p. 3.
[5] Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1958, t. XIV, p. 350-361.
[6] „Mūsų darbo metinės“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. gruodžio 15 d., Nr. 24 (27), p. 513.
[7] A. Vt-kus, „Kaip toli mes nuėjome?“, Pasaulio lietuvis, 1939 m. lapkričio 15 d., Nr. 19 (47), p. 397-398.
[8] „Pasaulio Lietuvio“ mintin. Rūpės bendruomenės siekimai, gyvenimas, darbas“, Pasaulio lietuvis, 1963 m. lapkritis, Nr. 1, p. 1.
[9] „Mūsų darbo metinės“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. gruodžio 15 d., Nr. 24 (27), p. 515.
[10] Jocaitis V., „Balsas dėl lietuviško jaunimo, nekalbančio lietuviškai“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. sausio 1 d., Nr. 1 (4), p. 7-9.
[11] Jurgelionis-Kalėdų kaukė Kl., „Ar galimas lietuviškumas be lietuvių kalbos“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. spalio 15 d., Nr. 20, p. 432-435.
[12] Jakštas A., „Lietuvaitei, nemokančiai lietuviškai“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. birželio 15 d., Nr. 12-13 (15-16), p. 277.
[13] St. V., „Kas bus su lietuvių kolonizacija? Agronomas J. Zabrockis apie lietuvių kolonizaciją Brazilijoj (Mūsų korespondento pasikalbėjimas su pirmuoju Brazilijos agronomu dr. J. Zabrockiu)“, Pasaulio lietuvis, 1939 m. vasario 16 d., Nr. 3 (30), p. 63-65.
[14] Skipitis R., „Ar verta emigruoti į Pietų Ameriką?“, Pasaulio lietuvis, 1939 m. birželio 1 d., Nr. 9 (36), p. 194-195.
[15] Kairaitis V., „Lietuvos pramonės augimas“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. rugsėjo 15 d., Nr. 18 (21), p. 376-377.
[16] Kirtis J., „Lietuvos kultūriniai laimėjimai per 20 m.“, Pasaulio lietuvis, 1939 m. sausio 15 d., Nr. 1 (28), p. 4-5.
[17] Žemaitaitis A., „Įspūdžiai, kuriuos išsivežė iš Lietuvos niekad jos nematęs jaunas Vokietijos lietuvis“, Pasaulio lietuvis, 1940 m. birželio 1 d., Nr. 10-11 (60-61), p. 241-242.
[18] Matulevičius A., „Ką pasakoja po 14 metų aplankęs Lietuvą Prancūzijos lietuvis“, Pasaulio lietuvis, 1939 m. rugpjūčio 15 d., Nr. 14 (41), p. 268-269.
[19] Mačys V., „Kaip užsienio lietuviai gali prisidėti prie Lietuvos ūkiškos gerovės“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. rugsėjo 15 d., Nr. 18 (21), p. 371-374.
[20] Sališkis J., „Vilniaus krašto atstatymas ir užsienio lietuviai“, Pasaulio lietuvis, 1939 m. lapkričio 1 d., Nr. 17-18 (45-46), p. 378.
[21] „Didėja Lietuvos pasiilgimas“, Pasaulio lietuvis, 1940 m. balandžio 15 d., Nr. 7 (57), p. 165.
[22] Pasaulio lietuvis, 1940 m. birželio 1 d., Nr. 10-11 (60-61), p. 221.
[23] „Pasaulio lietuviai!“, Pasaulio lietuvis, 1937 m. lapkričio 15 d., Nr. 1, p. 6.
[24] Vileišis V., „Žiupsnelis statistikos žinių apie U.S.A. lietuvius“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. vasario 1 d., Nr. 3 (6), p. 51-53.
[25] Skipitis R., „Pirmasis Pasaulio Lietuvių Kongresas“, Pasaulio lietuvis, 1964 m. vasaris, nr. 4, p. 55; „DULR pirmininko R. Skipičio veikla P. Amerikoj“, Pasaulio lietuvis, 1938 m. gruodžio 15 d., Nr. 24 (27), p. 517.
[26] Kasakaitis K., „Draugija užs. lietuviams remti. Jos tikslai ir nuveikti darbai“, Pasaulio lietuvis, 1937 m. gruodžio 15 d., Nr. 3, p. 49-50.
[27] „Svarbiausi naujos vyriausybės uždaviniai“, Pasaulio lietuvis, 1940 m. liepos 1 d., Nr. 12-13 (62-63), p. 249-250; „Naujoji Lietuvos vyriausybė“, Pasaulio lietuvis, p. 250-253.
[28] Uždavinys V., „Amerikos lietuviai komunistai“, Pasaulio lietuvis, p. 265-268.
[29] Ten pat, p. 265.
[30] Kuizinienė D., „Pasaulio lietuvio“ leidybos JAV pradžia: nuo biuletenio iki žurnalo“, Oikos: migracijos ir diasporos studijos, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių išeivijos institutas, 2015, Nr. 2 (20), p. 69-80;
Petraitytė-Briedienė A., „JAV Lietuvių bendruomenės informacinis biuletenis 1956-1963 metais“, ten pat, p. 55-67.
Prieiga per internetą: https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/32275
[31] Prieiga per internetą: http://pasauliolietuvis.lt/
pasauliolietuvis.lt
„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“
Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.