Radoslava Neykova: „Lietuva pakeitė mano gyvenimą“

Justina MIKELIŪNAITĖ

Šią charizmatišką moterį pirmą kartą sutikau prieš beveik  dvejus metus per Jonines lietuviškiausiu Bulgarijos kaimu vadinamuose Slaviani (Slavyani). Nė nesuabejojau, kad ši nepriekaištingai lietuviškai kalbanti pašnekovė – nauja lietuvaitė (gal tik ryškūs bruožai galėjo ją išduoti), galbūt neseniai įsigijusi būstą minėtame kaime, gal atitekėjusi, tad persimetus keletu sakinių, pasiteiravau, kiek laiko gyvena Bulgarijoje. „Nuo gimimo“, – nusišypsojo ji, – „Mano vardas Radoslava. Esu bulgarė iš Veliko Tarnovo“.

Paaiškėjo, kad lietuvių kalba susijusi su jos profesine veikla – Radoslava Neykova yra laisvai samdoma lietuvių-bulgarų-rusų-graikų kalbų vertėja. Pirmąkart Lietuvoje ji apsilankė prieš 25 metus ir nepaprastai džiaugiasi prieš keletą metų susipažinusi su Bulgarijoje gyvenančiais lietuviais ir taip sustiprinusi ryšį su jai svarbia šalimi.

Su R. Neykova kalbamės apie meilę Lietuvai, šešerius Vilniuje praleistus metus paskutiniame XX а. dešimtmetyje, pokyčius, galimybę sustiprinti tiltus tarp šių dviejų valstybių, panašumus ir skirtumus. Jos įžvalgos leidžia pamatyti save iš šalies ir iš naujo įvertinti, ką turime.

Kada ir kaip užsimezgė Tavo pažintis su Lietuva?

Prieš apsilankydama apie Lietuvą nedaug buvau girdėjusi. Žinojau, kad tai yra viena iš trijų Baltijos respublikų SSRS sudėtyje. Kai 1990 m. Lietuvos vyriausybė paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, o 1991 m. sovietų tankai įsiveržė į Vilnių ir bandė jėga paimti į savo rankas TV bokštą, pasaulis pradėjo kalbėti apie Lietuvą, o laikraščiai Bulgarijoje išėjo su sensacinga antrašte „Litva litna“ („Lietuva išskrido“).

Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1993-ųjų rudenį. Buvau svečiuose pas draugus, studijavusius kaimyninėje Baltarusijoje. Bulgarams jau nebebuvo reikalingos vizos keliaujant į Baltijos valstybes, tad pasinaudojau galimybe ir pusdieniui nuvykau į Vilnių. Ši viešnagė buvo per trumpa, kad pajusčiau miesto atmosferą ir galėčiau susidaryti realų įspūdį apie gyvenimą šalyje.

Kuo Tave sudomino lietuvių kalba? Kodėl pasiryžai grįžti į trumpai matytą Vilnių ir ją išmokti?

1992 m. į mūsų universitetą (Veliko Tarnovo) pagal mainų programą atvažiavo pirmieji studentai iš Lietuvos. Kelios merginos lankė paskaitas su mano grupe, tad greitai susidraugavome. Ši pažintis, perėjusi į ilgą ir metų išbandytą draugystę, paskatino mane pateikti dokumentus ir 1994 m. atvykti į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos.

Noras susipažinti su naujų draugų šalimi nebuvo vienintelė priežastis keliauti į Lietuvą. Antroji gerokai racionalesnė – išmokti naują, retą užsienio kalbą. Kai pradėjau studijuoti, dar neegzistavo taikomosios kalbotyros specialybė, kurioje lygiagrečiai dėstomos dvi užsienio kalbos. Man pasirodė itin patraukli perspektyva gyventi ir mokytis natūralioje kalbinėje aplinkoje.

Buvau prisiklausiusi istorijų, kad Baltijos šalys yra kažkokios kitokios ir netelpa į sovietinių respublikų stereotipus, tad norėjau pamatyti tai savo akimis. Nuostaba buvo didesnė, nei tikėjausi! Atvažiavau į miestą, turintį unikalią atmosferą ir įspūdingą architektūrą (jugendo, tarpukario ir sovietinio stiliaus mišinys). Visi užrašai buvo lietuvių kalba (lotynų abėcėlė, „pagrаžinta“ kažkokiomis uodegytėmis ir brūkšneliais), kuri pasirodė kaip ateivių iš kosmoso, nepanaši į nieką iki tol girdėto. Mane ištiko kultūrinis šokas.

Kokius didžiausius adaptacijos Vilniuje iššūkius galėtum įvardinti? Kuo skyrėsi tuometinė Bulgarija ir Lietuva?

Pirmuosius įspūdžius galima apibendrinti dviem sakiniais: „Brrr … šalta!“ ir „Aš šios kalbos niekada neišmoksiu!“ Meluočiau, jei sakyčiau, kad klimatas ir kalba iš pradžių manęs neišgąsdino. Pirmą žiemą praleidom drebėdami ir besiskųsdami vieni kitiems. Trūko tradicinių maisto produktų (jogurto, balto brinzos sūrio, šviežių vaisių ir daržovių). Kartais rasdavome kažką panašaus, bet skonis buvo skirtingas, o kaina pernelyg aukšta. Tuomet dar neegzistavo dideli prekybos centrai bei tvirti verslo ryšiai tarp mūsų šalių. Stipendijos neužtekdavo – galėjom įsigyti tik mėnesinį bilietą ir 2 savaites maitintis studentų valgykloje. Bendravimas su giminėmis apsiribodavo laiškais kartą per 20 dienų ir telefono skambučiais kas 10 dienų.

Po kelių mėnesių pradėjau priprasti prie aplinkos ir net pamėgau kai kuriuos vietinės virtuvės patiekalus, ypač naminį maistą. Pirmiausia vietiniai draugai pasiūlė paragaut keptos duonos su česnakais. Labai vertinu visus rūkytus gaminius – sūrį, mėsą ir žuvis, taip pat pieno produktus.

Tais laikais šalys susidūrė su panašiomis pereinamojo laikotarpio iš socializmo į demokratiją problemomis: bandymai sparčiai pereiti prie rinkos ekonomikos; skurdo ir noro pagaliau laisvai keliauti paskatinta emigracija; aiškių žaidimo taisyklių nebuvimas. Pastebėjau ir keletą skirtumų. Bulgarijoje aiškiai trūko politinės motyvacijos laikytis moralinių principų, tai lėmė vertybių devalvaciją, atstūmė žmones nuo politikų ir labai greitai sukėlė nepasitikėjimą institucijomis. Lietuvoje emocinis pakilimas išliko ilgiau – dėl Nepriklausomybės atkūrimo ir pergalės prieš išorinį priešą džiaugsmo. Atsirado galimybė įstoti į Europos Sąjungą. Tai suteikė pasitikėjimo savimi, o vėliau ir atlyginimų augimą. Greičiau pavyko pritraukti ir kapitalą iš Vakarų. Tai lėmė ne tik geografinė Lietuvos padėtis ir artimesnis mentalitetas, bet ir sukurta palankesnė verslo aplinka. Dabar, skaitydama ir kalbėdama su žmonėms, matau, kad, deja, mūsų problemos iš esmės vėl yra tos pačios.

Proga studijuoti Vilniuje atsirado dėl universitetų bendradarbiavimo. Kiek jis tęsėsi?

Baigiau Veliko Tarnovo Šv. Kirilio ir Metodijaus universitetą. Mano pirmoji specialybė – bulgarų filologija. Trečiame kurse buvo dėstoma lyginamoji gramatika ir studentai galėjo laisvai pasirinkti mokytis lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos kurso iniciatorė ir globėja – dėstytoja doc. Živka Koleva. Tikriausiai taip buvo siekiama į Lietuvą studijuoti vykstantiems bulgarams suteikti bent minimalius kalbos įgūdžius ir pagreitinti jų adaptaciją naujoje aplinkoje. Deja, aš apie šį kursą sužinojau per vėlai ir į Vilnių išvažiavau tabula rasa. Mainai buvo pagrįsti dviejų universitetų susitarimu ir kolegialiais Ž. Kolevos iš VTU ir doc. Sergejaus Temčino iš VU santykiais. Bulgarų studentai atvykti studijuoti į Vilnių galėjo maždaug šešerius metus (1992–1998), o lietuviai pagal mainų programą Veliko Tarnovo universitete studijavo iki 2002 m.

Tikrosios mainų nutrūkimo priežastys man nėra žinomos, bet įtariu, kad tai įvyko dėl blogos organizacijos ar finansų trūkumo. Kol aš gyvenau Vilniuje, keletą metų VU Filologijos fakultete egzistavo Bulgarų filologijos specialybė, kurią įgijo dvi ar trys laidos. Be to, pagal Bulgarijos sugestologo profesoriaus Georgijaus Lozanovo – sėkmingiausio intensyvaus užsienio kalbų mokymo metodo įkūrėjo – sistemą, doc. S. Temčinas iš VU apmokė keletą grupių studentų.

Kiek laiko studijavai Vilniuje? Mokėtės su lietuviais ar tai buvo tarptautinė, užsieniečiams skirta grupė?

Lietuvių kalbos kursus lankiau akademiniais 1994–95 ir 1996–97 metais. Tuo metu VU rektorius buvo prof. Rolandas Pavilionis. Vilniuje likau iki 2000-ųjų pabaigos. Pirmaisiais studijų metais universitete Bulgarijai atstovavome dviese – aš ir viena rusistė. Į mokslo metų pradžią pavėlavome pusantro mėnesio, dėl to vos ne iš traukinio patekome į paskaitas. Mokslus organizavo Lituanistinių studijų katedra. Tarptautinėje pradedančiųjų grupėje buvo žmonių iš viso pasaulio – daug Amerikos lietuvių, kurie atvyko iš karto po politinių permainų Lietuvoje, norėdami pamatyti savo protėvių šalį, dar buvo islandų, korėjiečių, japonų – keistuolių ir nuotykių ieškotojų. Tik mudvi su kolege iš Bulgarijos pagal specialybę buvome filologės ir turėdamos mainų studenčių statusą nemokėjome už mokslus.

Patyriau milžinišką šoką, nes kiti studentai jau šiek tiek suprato lietuviškai ir buvo pradėję kalbėti. Bet po kelių paskaitų ėmėme vytis. Mokymas buvo ypač intensyvus – 6 valandos per parą, metinis darbo krūvis siekė 660 valandų. Po pirmojo semestro egzaminų tuometinis mūsų rašto kalbos dėstytojas Ramūnas Terleckas dėl spartesnio tempo pasiūlė man išimties tvarka pereiti į pažengusiųjų grupę. Didžiulis smalsumas, noras mokytis ir vietos draugų pagalba davė gerą rezultatą. Du studijų kursus baigiau per vienerius metus. Naujoje grupėje dauguma studentų buvo filologai. Baigiau antrojo lygio (pažengusiųjų) lietuvių kalbos kursą, kuris atitinka bakalauro laipsnį. Studijų metu išklausėme gramatikos, rašto kalbos, tekstų supratimo, komunikacijos, leksikos, Lietuvos literatūros, Lietuvos kultūros, etnokultūros ir politologijos paskaitų. Visos jos vyko tik lietuvių kalba.

Kokį įspūdį paliko Vilniaus universitetas?

Pasijaučiu lyg filme apie viduramžius – požeminės galerijos, arkos ir skliautai, freskos… Nereali atmosfera. Mano universitetas buvo pastatytas 1963 m., laikantis standartinės socializmo statybos stilistikos, tad buvau sužavėta VU istorijos ir jos svarbos šaliai. Negaliu nepaminėti bibliotekos. Rinkdama medžiagą diplominiam darbui, joje praleidau nemažai laiko. Man nepaprastai pasisekė, kad turėjau privilegiją studijuoti tokiame universitete.

Iškart pajutau dar vieną esminį skirtumą: turėjome galimybę bendrauti su išskirtiniais, aukščiausio lygio savo sričių specialistais, kurie elgėsi natūraliai, buvo nusiteikę mums padėti ir įtraukti į procesą. Kaip iš Balkanų kilęs žmogus labai tai vertinau, nes tuo metu mūsų aukštosiose mokyklose dėstytojai laikėsi distancijos ir elgėsi ganėtinai autoritariškai. Nustebino ir tai, kad fakultetai turėjo autonomiją ir galėjo patys spręsti, su kokiais universitetais ar jų fakultetais nori bendradarbiauti ir keistis studentais. Tokio decentralizavimo anais laikais pas mus nė nesitikėjome.

Mūsų dėstytojai buvo jauni, labai motyvuoti, ambicingi, kantrūs ir mieli žmonės. Jie vedė paskaitas kelioms užsienio studentų grupėms. Profesionali komanda suteikė tvirtą žinių pagrindą, tad tie, kurie tikrai norėjo, gerai išmoko lietuvių kalbą. Tačiau šiuo metu mano bendrakursius tautiečius, mokančius lietuvių kalbą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Aš asmeniškai išties daug išmokau iš savo dėstytojų. Vėliau kurį laiką teko vesti užsienio kalbos paskaitas, kuriose taikiau tą pačią metodiką ir principus.

Po studijų Vilniuje likai dar keletui metų. Įsitraukei į darbus?

Baigusi lietuvių kalbos kursus, pabandžiau tęsti studijas doktorantūroje, bet iš pirmo karto įstoti nepavyko. Nusprendžiau tapti laisva klausytoja ir dirbti, o kitais metais bandyti dar kartą. Tačiau darbas, rūpesčiai ir kasdienybė nugalėjo. Taip ir prasidėjo tikras gyvenimas Lietuvoje. Laikinai dirbau turizmo srityje. Kelionių agentūroje buvau atsakinga už ryšius su Graikijos konsulatu Stokholme, kur Lietuvos piliečiams buvo išduodamos vizos į Graikiją. Vėliau Vilniuje įsikūrė Graikijos garbės konsulatas – ten taip pat turėjau galimybę praktikoje taikyti savo kalbos žinias. Laikotarpis, kai gyvenau Lietuvoje, buvo aktyviausias ir palankiausias profesionaliam kalbos vartojimui, tam itin pasitarnavo susitikimai su žmonėmis iš politikos, verslo, kultūros, švietimo sričių.

Šiuo metu verčiu oficialius ir juridinius dokumentus (esu teismo vertėja). Taip pat dirbu su privačiais dokumentais bei verčiu žodžiu – per susitikimus ir derybas. Be lietuvių, profesionaliai verčiu iš/į rusų ir graikų kalbas.

Nepriekaištingai kalbi lietuviškai, neturi menkiausio akcento – ne veltui vietos lietuviai palaikė lietuve. Kaip Tau pavyksta tiek metų išlaikyti ir tobulinti kalbos žinias, tarimą – juk lietuvių kalbą girdi ne kasdien?

Išlaikyti gyvą kalbą negyvenant natūralioje kalbinėje aplinkoje yra labai sudėtinga. Taip jau atsitiko, kad daugelį metų neturėjau galimybės važiuoti į Lietuvą ir vienintelis žmogus, su kuriuo gana dažnai galėjau kalbėti gyvai, buvo draugė, menininkė Irena Lutinskaitė, gyvenanti mano gimtajame Veliko Tarnovo. Kai į mūsų gyvenimą įsibrovė elektroniniai ryšiai, situacija truputį pagerėjo. Jau turėjau prieigą prie aktualių tekstų lietuvių kalba, tad jei ilgą laiką neturėdavau galimybės kalbėti lietuviškai, siekdama lavinti artikuliaciją, garsiai skaitydavau. Žinoma, galėjau kalbėtis su draugais per įvairias virtualias programas, bet to nepakanka, norint išlaikyti kalbą profesionaliame lygyje. 2010 m. lankiausi lietuvių kalbos vasaros kursuose ir vėl panirau į pažįstamą aplinką. Man tai buvo be galo naudinga!

Lankydamasi Vilniuje po dеšimties metų pertraukos negalėjau atpažinti tam tikrų vietų, nustebino puikiai išvystyta  infrastruktūra, nauja miesto išvaizda. Pajutau tą tipinę europietiško turizmo ir kultūros centro atmosferą. Pagal statistiką, pernai Vilnius buvo viena populiariausių Europoje turistinių krypčių.

Prieš daugiau nei metus susipažinai su Lietuvių Bendruomene Bulgarijoje ir šio ryšio nepaleidi – bendrauji su čia gyvenančiais lietuviais, dalyvauji susitikimuose. Ką šis santykis duoda – tiek profesiškai, tiek asmeniškai?

Jei netikėčiau lemtimi, sakyčiau, kad mano pažintis su Lietuvių Bendruomene Bulgarijoje įvyko gana atsitiktinai. 2017 m. pažįstama lietuvė pasiūlė dalyvauti Joninių šventėje. Nė neįtariau, kad vos 80 km nuo mano miesto yra kaimas, kuriame nuolat gyvena jau kelios lietuvių šeimos. Susitikimas buvo kaip apreiškimas! Aplink vėl skambėjo pažįstama kalba ir maža lietuvių bendruomenė apsupo mane meile ir svetingumu. Po metų vėl dalyvavau šventėje ir apėmė jausmas, kad ratas užsidarė – čia jau turėjau draugų ir jaučiausi kaip namie. Tai suteikia man sėkmingo užbaigimo ir perspektyvos jausmą tuo pačiu metu. Jaučiuosi ne svečias, bet ir šios bendruomenės visavertė dalis. Kiekvieną dieną kalbu lietuviškai ir bandau pasivyti metus, kai mano santykis su Lietuva buvo nutrauktas, dėl ko jaučiau tuštumą.

Kalba, daugeliu atvejų, atspindi tautos mentalitetą, mąstymą, požiūrį į pasaulį. Kas buvo sunkiausia jos mokantis ir kas labiausiai nustebino? O gal radai ir panašumų su bulgarų kalba?

Kalba yra kodas, raktas ir visko paaiškinimas. Ji sunaikina barjerą tarp jūsų ir kitų asmenų. Iš pradžių jautėmės tarsi judėdami tarp neaiškios paskirties dekoracijų, kai matai objektą, bet negali suprasti jo esmės. Kai pradėjau vartoti kalbą, pradėjau jausti žmones, sužinojau įvykių prasmę ir jų (prieš)istoriją.

Fonetiškai lietuvių kalba bulgarams nėra sudėtinga, tačiau gana keblu perprasti linksnių sistemą, dalyvius, pusdalyvius ir padalyvius. Aš vis dar kankinuosi su jais bei kirčiavimu. Manau, kad asmeniškai man, norint suprasti tam tikrus lietuvių kalbos reiškinius, problemų kyla dėl to, kad nesimokiau istorinės gramatikos (kalbos istorijos). Nepaisant sunkumų, lietuvių kalba yra gana logiška, ko negalima pasakyti apie bulgarų. Juokaujam, kad Balkanų kalbose turim po vieną taisyklę ir 10 išimčių.

Kokie Tau pasirodė lietuviai? Kuo skiriamės nuo bulgarų, kuo esame panašūs, ko galėtume vieni iš kitų pasimokyti?

Lietuviai man paliko geranoriškai nusiteikusių ir rimtų žmonių įspūdį. Puikiai bendraujantys, santūrūs, moka gerai jausti savo pašnekovą ir jo klausytis. Racionalūs, greitai susiorganizuojantys, nuoseklūs, darbštūs ir punktualūs. Iš pradžių atrodė, kad bendraujama per ištiestos rankos atstumą. Bet tai galima paaiškinti tuo, kad dar gerai nemokėjau kalbos ir neišmaniau komunikacijos taisyklių. Po metų šis pojūtis dingo. Dabar nebeprisimenu nieko keisto ar šokiruojančio, nes sergu impresionizmo sindromu, kai nematai objekto detalių ir kontūrų, nes esi per arti jo. Aš iš dalies priklausau šiam objektui ir džiaugiuosi, kad jis taip pat pripažįsta mane savo dalimi.

Mes, bulgarai, savyje turime šiek tiek pietietiško chaoso, per daug neskubam, mums nesvetimas balkaniškas hedonistinis požiūris į gyvenimą. Nemėgstu dalinti patarimų, tiesiog manau, kad galėtume daugiau bendrauti, geriau pažinti kitos tautos kultūrą ir savarankiškai nuspręsti, kokios tautos savybės patinka ir ką verta pritaikyti savo gyvenime.

Mano žiniomis, kultūrinis, literatūrinis Lietuvos ir Bulgarijos bendradarbiavimas nėra labai intensyvus. Kaip manai, kokios to priežastys? Kokie lietuvių autoriai galėtų būti įdomūs bulgarams ir kokie bulgarų rašytojai, knygos, kiti menininkai galėtų sudominti lietuvius? Ar norėtum pati imtis knygų vertimų?

Norint visavertiškai bendrauti kultūros ir politikos srityse reikalingi sąlyčio taškai ir tarpininkai, kurie palengvintų šį procesą. Prieš kurį laiką Sofijoje veikė Lietuvos ambasada, o Vilniuje – Bulgarijos (abiejų jau neliko – aut. past.). Kai egzistuoja reglamentuoti diplomatiniai santykiai, žymiai lengviau bendradarbiauti ir kurti ryšius, o ne vaidinti veiksmą. Santykiai turėtų būti įtraukti į bendradarbiavimo koncepcijos rėmus, o ji, savo ruožtu, turi paklusti tam tikrai strategijai. Privati ​​iniciatyva, atsitiktiniai kontaktai ir nesuplanuota veikla neduoda reikiamų rezultatų. Verslo santykiai vystosi sklandžiau ir lengviau, nes jau gyvename pasaulyje, kur pagrindinis principas yra materialinių gėrybių mainai. Daugiau bendradarbiauti palankios sąlygos yra visose srityse – turizme, versle, politikoje, kultūroje, švietime.

Bulgarijoje gerai žinomas Lietuvos teatras. Kiekvienas save gerbiantis teatro mėgėjas atpažintų Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus vardus. Lietuvių chorai taip pat yra viena iš Lietuvos kultūrinių vizitinių kortelių. Vis dėlto beveik nepažįstami kiti menininkai, prozos ir poezijos autoriai. Šiandien žmonėms ne taip įdomu kapstytis klasikoje ir gilintis į pamatus. Jie domisi aktualijomis ir greita prieiga prie informacijos. Būtent todėl manau, kad abiem šalims būtų įdomiau skaityti šiuolaikinius autorius.

Mano nuomone, Lietuvos skaitytojui įdomu būtų paskaityti Bulgarijos rašytojų Georgijaus Gospodinovo, Zacharijaus Karabašlievo, Dimitro Kalburovo, Avgustino Gospodinovo, Konstantino Trendafilovo, Kalino Terzijskio, Zdravkos Evtimovos, Janos Bukovos, Janicos Radevos, Teodoros Dimovos knygas. Iš Lietuvos autorių, sakyčiau, verta paskaityti S. Parulskį, V. Daunį, K. Navaką, J. Ivanauskaitę, K. Sabaliauskaitę, J. Herlyn.

Grožinės literatūros vertimas yra juvelyrinis darbas, reikalaujantis puikaus kalbos valdymo – ne tik užsienio, bet ir savo gimtosios, motyvacijos, kruopštumo, aukšto bendros kultūros lygio. Imčiausi išversti tik tekstą, kuris mane įkvėptų ir sužavėtų. Kitaip tai būtų kurmio darbas – nemalonus ir sunkus.

Vertėjai – savotiški tarpininkai tarp dviejų kalbų, dviejų tautų. Kad būtum geras specialistas, neužtenka tiesioginio vertimo, žinoti žodžius, mokėti gramatiką, reikia pajautimo, konteksto išmanymo. Kaip manai, kas svarbiausia užsieniečiui, norinčiam tapti geru, profesionaliu lietuvių kalbos vertėju?

Mano manymu, mašina neįstengs visiškai pakeisti vertėjo, nors jau sukurtos automatinio vertimo programos, kurios gana padoriai verčia bendro pobūdžio tekstus iš/į pagrindines Europos kalbas. Tačiau automatinis vertimas neperskaito žodžių žaidimo, neturi jokio jautrumo kontekstui (istoriniam, kultūriniam bei politiniam), neatpažįsta ir nesupranta gestų ir veido išraiškos, tad neįmanoma nuosekliai perduoti informacijos su visais jos niuansais.

Profesionalus vertėjas turi būti apsiginklavęs fundamentaliomis kalbos žiniomis, pažinti nacionalinį mentalitetą, domėtis ir stebėti kalbinių normų pokyčius; įvaldyti įvairius šnekamosios ir literatūrinės kalbos stilius, išmanyti savo specializacijos terminologiją, nuolat šias žinias aktualizuoti. Vertėjas turi versti preciziškai, bet kūrybingai. Vertėjai žodžiu, be minėtų savybių, privalo turėti greitą ir tikslią reakciją, mokėti blaiviai įvertinti padėtį ir skubiai susikaupti, atsiriboti nuo visų išorinių įtakų, gebėti filtruoti ir trumpinti ilgas teksto ištraukas, pateikti esminę informaciją.

Man vertimas, visų pirma, yra meilė, pašaukimas ir iššūkis. Tai mano darbas ir mano gyvenimas. Jei norite dirbti šioje srityje, turite būti motyvuoti, lengvai adaptuotis ir kokybiškai atlikti savo darbą. Kartais kaina, kurią mokam už savo profesionalų užsiėmimą, yra ilgos darbo dienos, bemiegės naktys, praleistos prie kompiuterio ir knygų, savęs įveikimas. Labai dažnai mūsų šeimos kenčia nuo nereglamentuoto darbo laiko.

Radoslava svečių šalių kultūras pažįsta mokydamasi kalbų ir keliaudama. Viešnagė Turkijoje, Odrino mieste.

Koks dabar tavo santykis su Lietuva? Kiek Lietuvos tavo kasdieniame gyvenime?

Aš kasdien gyvenu su lietuviškomis aktualijomis – skaitau spaudą, literatūrą, klausausi muzikos. Darbo klausimais nuolat bendrauju su kolegomis. Lietuvoje yra keletas žmonių, kuriuos laikau savo šeimos nariais. Lietuva kiekvieną dieną, be išimčių, yra mano gyvenime. Manau, kad toli gražu ne kiekvienas galėtų pasigirti tokia teigiama patirtimi užsienyje. Esu dėkinga už viską – išsilavinimą, draugus, galimybę išbandyti save, jausmą, kad esu vertinga ir mylima. Lietuva pakeitė mano gyvenimą ir aš tai labai vertinu!

Asm. albumo nuotraukos

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ 

Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.