Skaidrilė Grigaitė-Mockevičienė

Austrų publikai pristatytos lietuvių autorės

Kovo 29 d. vakarą Austrijos literatūros draugija kvietė susipažinti su dviem lietuvių rašytojomis – Giedra Radvilavičiūte ir Undine Radzevičiūte – ką tik grįžusiomis iš Leipcigo knygų mugės, kur mūsų šalies literatūra buvo dėmesio centre.

Autorės pristatė dvi į vokiečių kalbą išverstas knygas – Radvilavičiūtės esė rinkinį „Der lange Spaziergang auf einer kurzen Mole oder: Mein Spiel gegen mich selbst“ (liet.: „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“) ir Radzevičiūtės romaną „Fische und Drachen“ (liet: „Žuvys ir Drakonai“). Abi knygas išvertė ir patį renginį moderavo Cornelius Hellis, puikiai lietuviškai kalbantis austras, kuris buvo pristatytas „kaip niekas kitas Austrijoje išmanantis lietuvių literatūrą“. Knygų ištraukas renginio metu skaitė Bettina Rossbacher.

Giedra Radvilavičiūtė “Der lange Spaziergang auf einer kurzen Mole oder: mein Spiel gegen mich selbst” (knygos viršelis)

Įdomu buvo išgirsti, kiek derybų su autoriumi prireikia knygos vertėjui.  Štai G. Radvilavičiūtės knygos „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pavadinimas vokiškame vertime visiškai pakeistas, nes, leidyklos teigimu, vakariečiams apskritai sunku suprasti, kaip galima miegoti prie sienos, kai lovos miegamuosiuose tradiciškai stovi kambario viduryje. Be to, sunku buvo rasti tinkamą vokišką prielinksnį, kuris tiksliai nusakytų tą lokaciją lovoje ir nesukeltų kitų paralelių. Panašiai vokiškame tekste atsisakyta žodžio „čeburekinė“ ir šis pakeistas į „piceriją“. Nuspręsta negaišinti skaitytojo aiškinant, kas tas čeburėkas, kai jau ir Lietuvoje tradicinės čeburėkinės kone išnykę. Knygoje viename esė autorė taip pat aprašo savo įspūdžius iš ankstesnės savo išvykos į Austriją.

Atsisveikindama rašytoja Giedra Radvilavičiūtė gyrė Austriją kaip vieną labiausiai jai patinkančių šalių kuri primena „gerą gerą sanatoriją“, kur ji mielai „pasigydytų“ ir ilgiau!

Undinė Radzevičiūtė, „Fische und Drachen“ (knygos viršelis)

Undinės Radzevičiūtės romane „Žuvys ir drakonai“ – istorija iš XVIII a. Kinijos Čingų dinastijos laikų. Autorės teigimu, tai „europietiška kiniškos kultūros interpretacija“. Paklausta, kodėl ji pati vadinama „nelietuviškiausia“ lietuvių rašytoja ir kodėl visose jos knygose beveik nėra jokių nuorodų į Lietuvą, Radzevičiūtė pripažino, kad jos tekstai galėjo būti parašyti tiek Vilniuje, tiek bet kurioje kitoje šalyje. Galbūt todėl jos knygos jau dabar yra išverstos į tiek skirtingų kalbų, įskaitant anglų, italų, rusų ir kroatų.

Laikraštyje „Der Standard“ spausdintas interviu su Undine Radzevičiūte „Wertvoll ist nur, was Leser selbst finden“ čia:

Austrijos Lietuvių Bendruomenės informacija

pasauliolietuvis.lt