„Dainavos“ stovyklavietė atšventė 60-mečio jubiliejų

Ramunė Kubiliūtė.

„Daug kas į „Dainavą“ vykdami  savo širdyje galvodavo, kad vyksta į mažąją Lietuvą, į Amerikos Lietuvą“.

Į „Dainavos“ stovyklavietę JAV, prie Mančesterio, Mičigano valstijoje, jau šešiasdešimt metų suvažiuoja įvairaus amžiaus stovyklautojai iš įvairių JAV miestų ir Kanados, taip pat pastaruoju metu kartkartėmis atvyksta svečiai ir stovyklautojai iš Lietuvos. „Dainavoje“ rengiamos įvairios stovyklos (skautų, ateitininkų) lietuvių kilmės vaikams, kursai (šokių mokytojų, chorvedžių, lietuvių kalbos), akademiniai ir stovyklos pagražinimo darbo savaitgaliai. Joje buvo švenčiamos vestuvės, vaikų krikštynos, atliekami atminimo kryžių šventinimai… Rugsėjo 3–5 d., JAV darbo savaitgalį, minint stovyklavietės 60-mečio jubiliejų, vyko iškilmės, užsiėmimai, muzikiniai pasirodymai, įvairūs pristatymai, susirinkusieji turėjo progą pabendrauti su senais bei naujais draugais. Informacija: www.dainava.org

„Dainavos“ Dievulio statula. Ramunės Kubilūtės nuotr.

„Dainavos“ Dievulio statula. Ramunės Kubilūtės nuotr.

Sendraugių ateitininkų stovykloje pasaką skaito „Pasakų pelėda“. Ilonos Didžbalienės nuotr.

Sendraugių ateitininkų stovykloje pasaką skaito „Pasakų pelėda“. Ilonos Didžbalienės nuotr.

Vasarą, prieš 60-mečio šventę, į Ramunės Kubiliūtės pateiktus klausimus atsakė keli stovyklos steigėjai ir stovykloje užaugę „Dainavos vaikai“ (taip Taura Zarankaitė-Underienė pavadino  nuo pat mažens „Dainavoje“ stovyklavusį jaunimą). Savo patirtimi ir prisiminimais dalinosi steigėjai dr. Romualdas Kriaučiūnas, Pranas Zaranka ir „Dainavos vaikai“ – ambasadorė Gintė Damušytė, Saulius Damušis, dr. Vytenis Damušis ir Taura Zarankaitė-Underienė.

Kokia stovyklos įkūrimo istorija? Jaunimas tikriausiai nė nenumano, su kokiais iššūkiais tuo metu teko susidurti?

RK: Ieškojimo procesas truko porą metų ir buvo apsistota ties Čikagos, Detroito ir Klivlando trikampiu.  Leidinyje „DAINAVA 30“ dr. Leonas Bajorūnas rašė: „Mrs. Helen Rauby  ieškojo ūkio, į kurį galėtų investuoti.. Iš spaudos ji žinojo, kad ALRK federacija ieško žemės sklypo su ežeru. Apžiūrėjusi ūkį, kuris galėtų tikti jaunimo stovyklai, apie jį pranešė kun. Br. Dagiliui. Kun. Dagilis pranešė man. Susitaręs su kun. Dagiliu pakviečiau Bublius, Polteraičius, Bajorūnus, Bronių Polikaitį ir Elz. Paurazienę nuvažiuoti ir apžiūrėti ūkį“. Tame pat leidinyje Jurgis Mikaila rašė, kad Detroito lietuviai su entuziazmu pritarė stovyklos pirkimui dar ir dėlto, kad buvo iš pat pradžių numatyta ūkį padalinti į dvi dalis: vieną paskirti jaunimui, kitą – piknikams.

PZ: Stovyklautojai turbūt nelabai susipažinę su „Dainavos“ įkūrimo istorija. Kaip rašoma  pirmamae „Dainavos“ informaciniame leidinyje „Jaunimo stovykla 1956–1958“, pasiūlymas sudaryti jaunimui sąlygas vasaroti grynai lietuviškoje aplinkoje buvo pirmą kartą iškeltas 1950 metais Pitsburge, Amerikos lietuvių Romos katalikų (ALRK) federacijos kongrese. 1952 metais ALRK federacijos kongrese Klivlande rezoliucija buvo priimta, o 1954 metų kongrese Detroite išrinkta Federacijos valdyba su Dr. Adolfu Damušiu priešakyje pradėjo intensyviai rūpintis, kad priimtos rezoliucijos būtų įgyvendintos. 1955 m. kovo mėnesį paskelbta katalikiška aukų rinkimo akcija, o paaukotos lėšos buvo paskirtos stovyklos reikalams.

Ieškota tinkamos vietos Klivlando, Detroito ir Čikagos trikampyje. Federacijos sekretorius kun. dr. A. Juška ir jaunimo direktorius kun. J. Borevičius, SJ, apžiūrėjo apie 30 vietovių. Patrauklesnes vietas dar apžiūrėjo Nekalto Prasidėjimo Marijos seserys, tačiau tinkamos vietos tuo metu nerasta. 1955 rudenį Detroite  gyvenanti ponia Helen Ruby aptiko prie Mančesterio, Mičigono valstijoje, 226 akrų ūkį, kuris, jos manymu, galėjo tikti jaunimo stovyklai. Ūkis priklausė Mičigano universitetui.  ALRK federacijos valdyba, Čikagos, Klivlando ir Detroito skyrių atstovai ir visi kiti pripažino, kad vieta tinkama.

Berods, per Padėkos dieną šio ūkio apžiūrėti važiavau ir aš su Bronium Polikaičiu ir Pranu Polteraičiu. Pamenu, aptarėme, kur kas bus. Tuo metu buvau 30 metų amžiaus.

Kad šios stovyklavietės neprarastų, kun. B. Dagilis savo atsakomybe sumokėjo 300 dolerių rankpinigių. Pirkimo sutartis sudaryta 1955 m. lapkričio 22 d. Ją pasirašė pardavėjai – Mičigano Universiteto atstovai ir pirkėjai – Adolfas Damušis ir Antanas Juška, asmeniškai ir kaip ALRK federacijos atstovai.

Pirkimo kaina buvo 20 000 dolerių. Įmokėta 6 000 dolerių. Dalį sumos (2 500 dolerių) sudarė Federacijos valdybos gautos aukos ir privačių asmenų paskolos. Šiomis dienomis tai atrodo mažos sumos, bet anuomet jos buvo dideles – tuo labiau, kad daugelis aukotojų buvo ne taip seniai atvykę į Ameriką ir dar ne visai finansiškai įsitvirtinę.

Kokie Jūsų ankstyviausi prisiminimai apie „Dainavos“  stovyklą?

TZU: Yra nuotrauka, kurioje 1962 metais, būdama trejų metukų, stoviu su broliuku ir mama prie Viktoro Veselkos sukurtos „Dainavos“ koplytėlės. Prisimenu, kad mano, trejų  metų vaiko, galvelėje įspūdį paliko ne tiek koplytėlė – kad galėčiau ją matyti, turėjau stipriai užversti aukštyn galvą, – o prie jos vedančio takelio maži akmenukai po kojom.  Ir dar – aplink koplytėlę tvorelė, kuri man priminė broliuko gardelį.

GD:  Pirmieji prisiminimai susieti su gamta, vėliau žmonėmis (ir net gyvūnais). Labiausiai iš vaikystės prisimenu „Dainavos“ Spyglio ežerą, laukus, miškus ir pievas, kuriose būdamas vaikas taip smagiai leidau laiką. „Dainavoj“

Loreta, Gintė ir Petras „Dainavoje“. Damušių šeimos albumo nuotr.

Loreta, Gintė ir Petras „Dainavoje“. Damušių šeimos albumo nuotr.

pagavau pirmą žuvį ir pirmą lauko pelytę (nieko negalvodama tą pelytę pasidėjau ant delno, kurį ji tuoj perkando iki kraujo – gyvenimo pamoka neišmanėliui vaikui), pamačiau pirmą žaltį, pirmą kartą ten žiemos metu čiuožiau ant ledo ir su rogutėmis leidausi nuo kalno, vasarą Spyglyje išmokau plaukti, dainavau prie pirmo laužo, valgiau gardžiausius gyvenime naktipiečius, užmezgiau pirmąsias pažintis su lietuviukais iš kitų Šiaurės Amerikos vietovių.  Kai žvelgiu į šį rojaus kampelį po tiek dešimtmečių, jį dar labiau vertinu, nes „Dainava“ sudarė galimybę ne tik paliesti nuostabią gamtą, bet ir pažinti kitus lietuvius, apskritai gerus žmones, kuriuos iki šios dienos laikau savo draugais ir bendraminčiais.

Ar Jūs dažnai važiuodavote į Dainavą kaip šeima? Kokią vietą „Dainavos“ stovykla užėmė Jūsų šeimos gyvenime, atostogų planavime?

 PZ: 1956 m. vasarą su Pranu Baltakiu, kuris prižiūrėjo ežero išsiurbimą, buvom pirmieji jaunimo stovyklos „gyventojai“. Pirmą savaitę aš jam padėjau. Miegojom palapinėje. Ežeras vadinosi „Thorn Lake“. Mudu pradėjome jį vadinti Spygliu ir nuo to laiko tas vardas jam prilipo.

Juokais mėgstu pasigirti, kad prisidėjau prie Dainavos pirmojo pastato – išvietės – statybos. Ją pastatėm už dabartinės svetainės ir tinklinio aikštės.

Važiuodavau į ateitininkų stovyklas dar nevedęs ir jau sukūręs šeimą – „Dainavon“ vasarą važiuodavom kiekvieną sekmadienį. Pamenu, kai dar nebuvo sąlygų su šeima pernakvoti „Dainavoje“, kelis sykius miegojome name, kuris radosi stovyklos žemėje kitapus kelio Austin Rd. Siuntėm vaikus į stovyklas. Apie kitokias atostogas nebuvo nė kalbos. „Dainava“ jiems buvo pati mieliausia atostogų vieta.

RK: Dalyvavau stovyklos atidaryme 1957 m. vasarą, kai vyko pirmoji mergaičių stovykla, vadovaujama Putnamo seselių. Būdami studentai, tada neturėjome nei pinigų, nei palapinių. Teko nakvoti apsivilkus išeiginiu kostiumu prie Rambyno kalnelio. Gyvenant ir dirbant Ilinojaus valstijoje, reikėjo ieškoti kito darbo, nes ligoninė,  kurioje dirbau, buvo uždaroma. Vienas iš naujai gyvenamajai vietai šeimos keliamų reikalavimų buvo, kad ji būtų netoli universiteto, lietuviškų telkinių ir Dainavos. Taip atsitiko, kad apsigyvenome Lansinge, Mičigano valstijos sostinėje, ir patekome į tą pačią vyskupiją, kuriai priklauso ir „Dainava“. „Dainavoje“ neteko atostogauti. Ten vykdavome dirbti ir džiaugtis gyvenimu bei draugais. Ilgainiui visa šeima įsitraukė į „Dainavos“ magiją ir nesibaigiančius darbus. Sūnų statytas tiltelis prie paplūdimio  tebetarnauja iki šiol.

SD: Mūsų šeima persikraustė iš Klivlando į Detroitą 1957 metais. Tuomet man buvo penkiolika metų ir atsimenu mūsų dažnus važiavimus savaitgaliais į neseniai įsigytą „Dainavos“ stovyklavietę. Aš, brolis Vytenis ir sesuo Indrė (tuo metu Gintė dar nebuvo gimusi) ten padėjome tėvams tvarkyti žemės ir statybos reikalus. Gan gerai atsimenu kaip aš, brolis, tėvai ir mūsų draugai statėm lovas barakuose. Daug savaitgalių mes dažėm ir valėm tuos namus… Su draugais sodinom mažas eglutes tame dideliame žemės plote prie plataus kelio, kuris eina šalia Spyglio ežero. Gerbiamas agronomas Bublys buvo tos sodybos viršininkas ir mums, jauniems vyrukams, rodė, kaip taisyklingai sodinti tuos medelius. Buvo sunkus darbas, bet per visus šiuos ilgus metus tos eglės puikiai išaugo ir puošia „Dainavos“ aplinką… Bet turėjome laiko ir pasidžiaugti gražia „Dainavos“ gamta… Kai žmo

Kun. V. Dabušis, A. Damušis ir kun. K. Pugevičius prie koplytstulpio. Damušių šeimos albumo nuotr.

Kun. V. Dabušis, A. Damušis ir kun. K. Pugevičius prie koplytstulpio. Damušių šeimos albumo nuotr.

nės pradėjo stovyklauti nuolat, aš, turėdamas gelbėtojo – „Lifeguard“ – pažymėjimą, kelias vasaras dirbau „Dainavoje“ gelbėtoju.

GD:  Važiuodavom į „Dainavą“ kas savaitę, nes mano tėvai dešimtmečius administravo stovyklos darbus ir patys sunkiai dirbo išlaikydami stovyklą saugią ir švarią pagal valdžios reikalavimus, ir patrauklią stovyklautojams. Jie viską darė visuomeniniais pagrindais ir iš įsitikinimo. Abu mylėjo jaunimą – tėvas buvo universiteto profesorius, dažnas paskaitininkas įvairiuose ateitininkų seminaruose ir suvažiavimuose, mama – labai populiari ir mylima pedagogė, jaunučių ateitininkų globėja. Jie tikėjo „Dainavos“ misija – skatinti jaunimo lietuvišką tapatybę, krikščioniškąsias vertybes ir ugdyti ateities lyderius ne tik lietuvių bendruomenėse, bet apskritai visuomenės ir gyvenamosios šalies gyvenime. Jie labai didžiavosi ir buvo dėkingi, kad šias pastangas suprato ir palaikė lojali detroitiškių komanda, be kurios sklandus „Dainavos“ funkcionavimas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Vasaros atostogų beveik neturėjom, nes vasaras praleisdavom „Dainavoj“ stovyklaudami ir dirbdami įvairius darbus. Dažniausiai stovyklaudavau jaunučių ir moksleivių ateitininkų stovyklose, kaip šeima stovyklavome sendraugių ateitininkų stovykloje, pastarojoje ir taip pat angliukų („Lithuanian Heritage“) stovykloje buvau vadovė.

 

TZU: Augau Detroite. Nuvažiuoti „Dainavon“ mums truko valandą. Gimiau rugpjūčio mėnesį ir, pasak mamos, jau nuo kitos vasaros ji veždavosi mane kas sekmadienį „Dainavon“. Dar po vasaros prie mūsų prisidėjo broliukas, o po kelerių metų ir sesutė. Oi, kaip mes. Vaikai. laukdavom vasaros sekmadienių! Mama paruošdavo visai dienai maisto, sukraudavo į nešiojamąjį šaldytuvą, įdėdavo į krepšius maudymosi kostiumus, rankšluosčius, sugrūsdavom į bagažinę patiesalą ir sulankstomas kėdes. Sulipę mašinon, pamodavom mamutei sudie, o ji mus peržegnodavo lyg išlydėtų ilgiausion kelionėn. Ir mums, vaikams, ji buvo ilga. Sutrumpėdavo, kai išsukę iš greitkelio riedėdavom laukų keliukais ir tėveliui pritariant užtraukdavome dainą –dainuodavom gerą pusvalandį, iki pamatydavom Dainavos iškabą. Tada jau dainuodavom „Dainava, Dainava, Dainava…….Dainava cha, cha, cha!“

Su šeima važiuodavom į Sendraugių ir Mokytojų stovyklas. Nuo septynerių metų pradėjau lankyti Mergaičių stovyklą, o kai jos jau nebebuvo – Moksleivių ateitininkų ir Mokytojų. Nuo 15 iki 18 metų vasaras praleisdavau „Dainavoje“  – jei ne stovyklaudava, tai vadovaudama ar dirbdama virtuvėje. „Dainavon“ detroitiškiai rudenį važiuodavom „kepti jaučio“, dalyvaudavom įvairiose Detroito ateitininkų žiemos bei pavasario išvykose. Būdama moksleivė lankiau ten Ateitininkų žiemos kursus. Vėliau – Ateitininkų studijų dienas, įvairias rekolekcijas.

Tiek augant, tiek sukūrus savo šeimą, „Dainava“ ir jos  stovyklos buvo pagrindinė vasaros, atostogų ir net – drįsčiau sakyti – gyvenimo dalis. Smagu, kad dukros Vijos patirtis, susijusi su „Dainava“, labai panaši į mano.

Apie kurį Dainavos kampelį galėtumėte sakyti, kad ir Jūsų šeima prisidėjote savo darbu?

 VD: Pradžioje stovykla reikalavo daug statybos ir paruošiamųjų darbų. Mudviem su broliu dažnai pavesdavo atlikti vienus ar kitus reikalingus statybos darbus. Su talkininkais iš Detroito mes iškirtome medžius, kad galėtume paruošti sporto aikštę. Sporto aikštę ir privažiavimą prie stovyklos  nuo Austin gatves išklojome asfaltu, šiuos darbus suorganizavo ir jiems vadovavo Vacys Lelis. Su kitais Detroito jaunuoliais pasodinome pušyną – „US Forestry Service“ padovanotus medelius. Aš dirbau pagalbininku barakų, svetainės ir baltųjų rūmų statyboje, ruošiau cementą mūrininkui, padėjau staliui, atlikau ir kitus darbus. Mes iškėlėm barakų stogus.  Suvežėm ir išskirstėm paplūdimio smėlį. Dažnai darbų metu tekdavo vienam praleisti naktį stovykloje. Miegodavau tame svetainės kambarėlyje, kuris dabar yra virėjų gyvenamasis butelis.

TZU: Niekas prie darbų nevarydavo. Nuo mažens iš tėvų supratome, kad „Dainava“ yra „mūsų“, todėl joje elgėmės kaip savo namuose. Žinojom, kad šiukšles reikia mesti tik į šiukšlių dėžę, stovyklaujant kambaryje palaikyti tvarką.

Prie „Dainavos“ darbų mudu su vyru Vitu ėmėme prisidėti susilaukę Vijos. Pasidarė labai aktualu užtikrinti, kad ji ir jos karta patirtų tai, ką mes patyrėme turėdami „Dainavą“. Abu esame nemažai prisidėję prie darbo savaitgalių. Kelis apsiėmėme suorganizuoti. Damušio namo (Baltųjų rūmų) durims parinkau „Dainavos dangaus“ šviesiai mėlyną spalvą. Židinio įrankiai mano nupirkti. Tuo pačiu metu buvo atnaujintas židinys ir jo plytelės. Esu talkon įjungusi ir mūsų kartos vaikus, kai jie dar lankė pradinę mokyklą…

Prieš maždaug 25 metus apsiėmiau atgaivinti Svetainę. Kelis mėnesius su šeima ir draugėmis valėm, dažėm (jei dar yra viena kita šviesiai mėlyna metalinė kėdė – tai iš tų laikų…), siuvom, įrenginėjom patalpas (ten tebestovintis baltas metalinis stalas – mano surastas „gatvėje“)  ir sukūrėm visai jaukų „restoranėlį“, kuriam dvejus metus vadovavau padedama detroitiškių draugų.

Vėliau man labai pradėjo rūpėti „Dainavos“ patalpų ir aplinkos priežiūra. Taryba sutiko su mano pasiūlymu įsteigti komitetą, kuris rūpintųsi „Dainavos“ patalpų ir aplinkos išvaizda. Taip gimė „Dainavos“ grožio komitetas, kurio sprendimu „Dainavos“ pastatai ir įvairūs kampeliai buvo paskirstyti prižiūrėti savanoriams. Komitetas veikė porą metų, per tą laiką esu pridėjusi ranką ne tik prie kiekvieno Damušio namo  kambario, bet ir prie visų kampelių, sandėliukų, lentynų ir  stalčių. Vieną vasarą dirbau „Dainavos“ valytoja. Taigi esu susipažinusi net su kiekvienu Dainavos tualetu bei šiukšlių dėže….

PZ: Mano darbai „Dainavos“ labui pačioje „Dainavoje“ ne taip gerai matomi, bet daug metų rašiau korespondencijas apie „Dainavą“ (dažnai P. Nato slapyvardžiu), redagavau informacinį leidinį „Jaunimo stovykla 1959“ ir stovyklos Taryboje atstovavau Ateitininkų federacijai iki 1964 metų. Dukrai Taurai apsiėmus atnaujinti svetainę, padėjau dažyti kėdes…

GD:  Taip ir dar kaip. Šlaviau ir ploviau barakų grindis, valiau virtuvę ir tualetus, 5.30 val. ryto kepiau blynus jaunučiams, grėbiau šieną, sodinau medelius, stovyklautojų laisvalaikio metu pardavinėjau ledus svetainėje ir t.t. Kai kuriuos darbus atlikdavau nenoriai, bet reikėjo daryti. Taškas.

Kodėl kiekviena „Dainavos“ sukaktis sukelia tiek nostalgijos?

GD:  Manau, kad atsakymas labai paprastas: geri prisiminimai ir subrendusių žmonių suvokimas, kad „Dainava“ turėjo didelę ir pozityvią įtaką jų gyvenime; iki šios dienos išlaikomi ryšiai ir bendravimas su kitais stovyklautojais; supratimas, kad „Dainava“ padarė didelę įtaką įtvirtinant lietuvybę ir krikščioniškąsias vertybes; ir noras, kad mūsų vaikai tą patį patirtų, išgyventų, pasisemtų.

RK: Nostalgija – tai teigiamų išgyvenimų, jausmų ir išlikusių prisiminimų  apibendrinimas. Lietuvai buvus okupuotai sovietų, daug kas vykdami į „Dainavą“ širdyje galvodavo, kad vyksta į mažąją Lietuvą, į Amerikos Lietuvą. Tai būdavo kelionė į simbolinę Lietuvą, be jokių vizų ar pasų. Ne be reikalo okupantų valdžia šnairavo į „Dainavą“, ją vadindama negražiais vardais ir lygindama su apmokymo stovykla kovai prieš sovietinį rojų ir taiką mylinčią liaudį. Kalbėdama apie nostalgiją, noriu išskirti Kryžių kalną „Dainavoje“. Šią mintį pasiūlė rašytojas Kazys Bradūnas. Dabar tas kalnas yra tapęs dvasinio susikaupimo vieta gamtos prieglobstyje. Kryžių kalnas laukia kitų kryžių. Tą kvietimą išgirdusi mūsų šeima pernai metais ten pastatė kryžių sūnaus Aido atminimui. Vietos yra ir kitiems kryžiams. Kryžių kalno papėdėje esančiame pušyne  turime tėvo Luko Laniausko, SJ,  sumanytą ir įrengtą šventovę po atviru dangumi. Tai dar viena vieta, kuri vilioja garbinti Kūrėją jo sukurtoje gamtoje.

SD: Aš ir beveik visi mano draugai buvome ateitininkai ir kelias vasaras dalyvavome „Dainavos“ moksleivių ateitininkų stovyklose. Prisimenu tuos laikus su malonumu…Mes visi,  jauni berniukai ir merginos, bendravome ir po poros metų galėjome sakyti, kad turim daugiau kaip šimtą draugų visoje Amerikoje. Amerikiečių vaikai tokios patirties neturėjo. Sudarymas progos jauniems lietuviams, vyrams ir moterims, iš skirtingų miestų susitikti vieniems su kitais — tai buvo vienas iš svarbiausių „Dainavos“ pasiekimų. Galbūt „Dainavos“ stovyklų įsteigimas buvo, ir dabar tebėra, geriausias metodas perduoti lietuvių kalbą, kultūrą jaunajai kartai… Po to, kai 1967 metais persikrausčiau į Los Andželą (Kalifornija), „Dainavoje“ lankiausi po vieną kartą 1976 metais ir 2014 metais. Nors stovyklavietės pakraščiuose ir atsirado pora naujų namų, bet, žiūrint iš tolo, tas malonus „Dainavos“ vaizdas – su Spyglio ežeru, pievomis ir medžiais – nepasikeitė…

Apie ką pagalvoti ir ką prisiminti palinkėtumėte „Dainavos vaikams“ (stovyklaujantiems čia ilgus metus ar atvykstantiems pirmą kartą) įvažiuojant pro stovyklos vartus?

GD:  Linkėčiau neužmiršti, kad „Dainavos“ idėjos įgyvendinimą nulėmė aukos dvasia ir tikėjimas jos misija. „Dainavos“ idėja ir toliau telkia bendraminčius išlaikyti šį nuostabų gamtos ir lietuvybės kampelį. Linkiu prisiminti visus – mūsų tėvus ir senelius, kurių pasiaukojimo ir ryžto dėka stovykla gimė ir tiek dešimtmečių gyvuoja. Raginu „Dainavos vaikus“ toliau tęsti šias tradicijas – aukoti ne tik savo laiką, bet ir skirti finansinę paramą ne tik stovyklos išlaikymui, bet ir gerinimui (remontams ir pan.). Padėkite surasti papildomų finansavimo šaltinių, siųskite savo vaikus ir anūkus į „Dainavos“ jaunimo stovyklas, seminarus ir savaitgalius.

SD: Jaučiu didelę pagarbą visiems, kurie daug dirbo ir prisidėjo prie „Dainavos“ kūrimo ir išlaikymo, bet kadangi aš kasdien mačiau, kaip karštai mano tėvai (Jadvyga ir Adolfas Damušiai) rūpinosi „Dainavos“ reikalais, tikiu, kad jie nusipelnė didžiausios pagarbos dėl „Dainavos“ kaip puikiausios Amerikos lietuvių stovyklavietės pasisekimo.

PZ:Norėčiau, kad žinotų ir prisimintų, jog prie „Dainavos“ steigimo ir išlaikymo prisidėjo labai daug žmonių.

Takelis, pavadintas ilgamečio stovyklautojo ir gamtosaugininko a.a. Prano Pranckevičiaus vardu. Ramunės Kubiliūtės nuotr.

Ko palinkėtumėte „Dainavos“ stovyklai jos jubiliejinės šventės savaitgalio metu ir po to?

GD:  Linkėčiau nepamiršti ir neatitrūkti nuo lietuvybės kamieno – Lietuvos. Be jos lietuvybė užsienyje sunkiai išsilaikys. Būtina aktualizuoti tą ryšį su Lietuva, pvz., numatant ir dalyvius iš Lietuvos „Dainavos“ stovyklose.  Džiugu, kad ateitininkai kviečia jaunus dvasiškius ir ateitininkus iš Lietuvos į savo stovyklas.  Rašytojas, kino režisierius Vytautas V. Landsbergis keliauja po užsienio lietuvių stovyklas ir vaikams praveda žaidimus Lietuvos istorijos temomis.  Įvairių sričių ekspertai iš Lietuvos gali praturtinti stovyklų programas, pvz., pedagogė Austėja Landsbergienė yra kviečiama dalintis švietimo ir vaikų auklėjimo patirtimi užsienio auditorijose. Kodėl jos nepakvietus į mokytojų stovyklą?  JAV gyvena IT srityje prasimušęs novatorius Ilja Laursas iš Lietuvos.  Kodėl nepakvietus jo pakalbėti apie inovacijas ir verslo galimybes Lietuvoje?  Politologas Laurynas Peluritis, vienas iš knygos „Lietuva, kurios nebuvo“ sudarytojų, gali skaityti paskaitas jaunimui apie XX amžiaus jaunų katalikų indėlį į Lietuvos politinę mintį. „Global Lithuanian Leaders“ nuolat ieško kontaktų su išeivija: GLL komandą sudaro jauni, aktyvūs žmonės, kurie gali pozityviai ir įdomiai pristatyti Lietuvą ir jos galimybes studentams, ypač jauniems profesionalams.

Kvieskite ir įtraukite šiuos prelegentus, mokytojus ir kitus į savo stovyklų programas. Ieškokite daugiau ryšių su analogiškomis organizacijomis Lietuvoje. Ir nors ne kiekvienas pajėgia atvykti iš Lietuvos savo lėšomis, ir ne kiekvienas užsienyje pajėgia ar nori skirti finansavimo svečių kelionės išlaidoms, galima tam tikslui surasti finansavimo, tik reikia ryžtingai jo ieškoti – Lietuvoje ir gyvenamose šalyse. Toks tarpusavio bendravimas praturtins visus: dalyviai iš Lietuvos savo akimis pamatys ir prisilies prie lietuviško gyvenimo, išgirs ir patirs lietuviškos tapatybės ir krikščioniško ugdymo iššūkius diasporoje, o išeivija pajus Lietuvos pulsą, sužinos apie priemones, institucijas ir žmones, kurie gali prisidėti prie diasporos veiklos išlaikymo ir stiprinimo. Nepakanka aiškinti iš toliau, svarbu ir prisiliesti.  Tokiu būdu išsiplės draugų ratas, nes Lietuvoj per mažai yra žinoma apie užsienio lietuvių institucijas, juolab „Dainavos“ stovyklą ir jos svarbų vaidmenį. Vis dėlto Lietuva ir jos žmonės turėtų geriau pažinti „Dainavą“ ir suprasti jos svarbų vaidmenį išlaikant ir ugdant lietuvišką krikščionišką tapatybę užsienyje. Nesikuklinkite! Dainava ir po 60 metų yra jėga!

 

pasauliolietuvis.lt

Mielai pasidalysime svetainėje ir žurnale skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

srt

 

image_pdfimage_print

Susiję straipsniai

Parašykite atsiliepimą